Gervuogynas gali likti be uogų: klaida, kurią būtina įvertinti dar prieš žiemą

Net ir didelė gervuogių plantacija nebūtinai garantuoja derlių. Vidurio Lietuvoje beveik hektaro dydžio gervuogynas jau penkerius metus uogų beveik neduoda, o per šešerius metus savininkams derlių pavyko sulaukti tik kartą. Sodininkas ir selekcininkas Adomas Ryliškis laidoje „Svajonių sodai“ aiškino, kokios priežastys lemia tokią nesėkmę.

Šioje plantacijoje buvo augintos populiarios „Orkan“, „Black Satin“, „Polar“ ir „Loch Ness“ veislės. Vis dėlto dalies jų čia jau nebeliko. Anot A. Ryliškio, augintojai nuolat susidūrė su tais pačiais sunkumais – augalai iššaldavo, sirgdavo grybinėmis ligomis, o ilgainiui žmonėms pritrūko kantrybės, nes įdėtas darbas nedavė rezultato.

Vien uždengti žiemai nepakanka

Medelynų darbuotojai neretai teiraujasi, kodėl gervuogės žiemą nebuvo pridengtos. Tačiau A. Ryliškis pabrėžia, kad vertinant didesnius plotus tai nėra vien pardavėjų atsakomybė. Prieš sodinant šimtus ar tūkstančius krūmų, pirkėjas turėtų įvertinti, ar fiziškai galės juos apsaugoti, ar sklype yra užuovėja ir kokios žiemos būdingos konkrečioje vietovėje.

Pasak specialisto, praėjusią žiemą kai kur temperatūra siekė apie –30 °C, kitur laikėsi apie –25 °C ar net nukrito iki –40 °C. Pagrindinė bėda esą nėra vien nepridengti augalai – dauguma bedyglių gervuogių veislių paprasčiausiai nepritaikytos Lietuvos klimatui.

A. Ryliškio teigimu, šioms gervuogėms tinkama žiema, kai temperatūra nenukrinta žemiau –10 °C. Tokių šiltų žiemų Lietuvoje pasitaiko retai – per pastarąjį dešimtmetį jis prisimena tik vieną.

Didelės išlaidos nuo šalčio gali ir neišgelbėti

Augintojai, siekdami apsaugoti būsimą derlių, dažnai svarsto daugiau investuoti į apsaugos priemones. Vis dėlto sodininkas perspėja, kad net ir didesnės išlaidos nebūtinai išspręs šalčio problemą.

Jo teigimu, net storiausia agroplėvelė temperatūros poveikį sumažina tik maždaug penkiais laipsniais, todėl stipresnių šalčių atveju to nepakanka. Didelių plotų neįmanoma uždengti ir eglišakiais.

Kitas dažnai svarstomas būdas – auginti gervuoges kuo arčiau žemės. Tačiau A. Ryliškis atkreipia dėmesį, kad šių augalų šakos nėra lanksčios: pavasarį bandant jas vėl pakelti, jos gali paprasčiausiai nulūžti.

Specialisto vertinimu, bedyglės gervuogės Lietuvos sąlygomis kelia daug rūpesčių. Be šalčio žalos, jas kasmet gali tekti du ar tris kartus purkšti nuo grybinų ligų. Todėl prieš imantis tokios kultūros verta gerai apsvarstyti, ar ji atneš naudos.

Gražūs veislių aprašymai ne visuomet pasitvirtina

Medelynų aprašymuose veislės dažnai pristatomos tik iš gerosios pusės – kaip atsparios šalčiui ir ligoms. Tačiau praktikoje situacija gali būti kitokia. A. Ryliškis pataria prieš sodinant didelius plotus pirmiausia išbandyti po penkis ar dešimt skirtingų veislių krūmų.

Anot jo, bent vienus ar dvejus metus reikėtų savo sklype susipažinti su pasirinkta kultūra. Po dviejų žiemų jau galima suprasti, ar konkreti veislė šąla. Tos pačios veislės augalai vienoje vietoje gali stipriai nukentėti, o už dešimties kilometrų, šiltesnėje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje, sėkmingai augti bei derėti.

Prasto derliaus priežastimi gali tapti ir netinkami sodinukai. Gervuogės lengvai dauginasi sėklomis, todėl medelynuose, kuriuose trūksta griežtos kontrolės, tarp veislinių augalų gali patekti kitokių augalų. Jei nukritusios uogos sėkla sudygsta, plantacijoje gali atsirasti pašalinių gervuogių.

Neįgudusiam žmogui tai ne visuomet pastebima iš karto, tačiau auginant augalus skirtumai išryškėja. A. Ryliškis nurodo, kad grynos veislės sodinukai turėtų pasižymėti vienoda lapų ir ūglių spalva, panašiais žiedais. Jei didžioji dalis uogų yra didelės, o vienoje vietoje auga mažos, tai gali rodyti, kad sodinukas yra išsigimęs.

Tikrą sodinuką įsigyti nėra paprasta

A. Ryliškio teigimu, tikros veislės sodinukų problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, nors kitose Europos šalyse kontrolė yra griežtesnė.

Lietuvoje daug kas remiasi pasitikėjimu, o Europoje veislių dauginimą dažniau prižiūri patys selekcininkai. Naujos veislės neretai yra licencijuojamos, jų autoriams mokami autoriniai atlyginimai ar procentai nuo kiekvieno parduoto sodinuko. Dėl to selekcininkai savo lėšomis tikrina medelynus, kuriuose dauginamos jų veislės.

Pasak sodininko, selekcininkų atstovai vyksta į ūkius, kuriuose pasodintos medelyne padaugintos konkrečios veislės, ir tikrina, ar augalai iš tiesų atitinka deklaruojamą veislę. Nustačius neatitikimų, gali būti taikomos didelės baudos ir selekcininko sankcijos, todėl Europoje mažiau rizikuojama prekiauti netinkamais sodinukais.

Specialistas taip pat pataria nesusigundyti šiltųjų kraštų veislėmis ir paieškoti informacijos originalo kalba. Svarbu atkreipti dėmesį bei į nurodomą uogų nokimo laiką.

Jeigu aprašyme nurodyta, kad gervuogės prinoksta liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, būtina prisiminti, kad tokie terminai dažniausiai pateikiami pagal šalį, kurioje veislė buvo išvesta. Lietuvoje klimatas vėsesnis, žiema ilgesnė, pavasaris vėlesnis, o saulės mažiau, todėl ir nokimo laikas gali skirtis.