Henrikas Daktaras atvėrė vaikystės užkulisius: augo tarp muštynių, baimės ir skurdo

Henrikas Daktaras, kurio pavardė teisėsaugos siejama su dešimtimis sunkių ir itin žiaurių nusikaltimų, tvirtina, kad žmogus neturėtų būti laikomas vagimi, kol nėra pagautas už rankos. Išskirtiniame interviu tv3.lt jis kalbėjo apie vaikystę Vilijampolėje, pirmuosius konfliktus, kalėjimą ir kelią į pripažinimą nusikalstamo pasaulio aplinkoje.

Pokalbio pradžioje Henytė teigė norintis būti nuteistas garbingai ir remiantis įrodymais, tačiau nenorintis prisipažinti dėl veikų, kurių, jo žodžiais, nepadarė. Jis taip pat sakė neskubantis „be eilės“ ten, kur nukreipė žvilgsnį į dangų.

H. Daktaras pasakojo gimęs 1957 m. gruodžio 12 d., 12 valandą. Jis augo Vilijampolėje – senajame Kauno rajone. Netrukus šeimoje gimė ir pusantro metų jaunesnis jo brolis Mečislovas, todėl šeimoje augo du vaikai.

Pasak jo, tėvai buvo paprasti darbininkai, o Vilijampolėje gyveno beveik visa tėvo giminė – jo broliai bei seserys. Gyvenimas šalia artimųjų, anot H. Daktaro, buvo ir linksmas, ir keliantis baimę.

Vaikystės prisiminimuose jis išskyrė balius, alkoholį ir nuolatinius konfliktus. Tėvas gerdavo, gerdavo ir kiti aplinkiniai, todėl muštynės, pasak jo, buvo dažnos. Kartais šeima turėdavo maisto, kartais jo pritrūkdavo, o apskritai gyveno skurdžiai.

H. Daktaras sakė užaugęs baimėje, aplinkoje, kur žmonės mušdavosi, plėšdavo ir pjaudavosi. Jo teigimu, tėvai ir jų broliai buvo agresyvūs, o draugų rate buvo vien chuliganai. Dėl to vaikystėje jis manė, kad toks ir yra visas pasaulis, nes nežinojo apie inžinierius, inteligentus, studentus ar direktorius. Jo aplinką sudarė plėšikai, banditai ir paprasti darbininkai.

Anot jo, tuomet jam buvo sakoma, kad jų aplinkos žmonės yra geri, o visi kiti – blogi. Tik užaugęs jis suprato manantis priešingai: kad būtent jie buvo blogoji visuomenės dalis.

Kalbėdamas apie tėvą, H. Daktaras pabrėžė jo nelaikęs nusikalstamo pasaulio atstovu. Vis dėlto tėvas bendravo su nusikaltėliais ir kartu su jais baliavodavo. Jo sūnaus teigimu, tėvas pats nusikaltimų nedarydavo, tačiau supirkdavo iš nusikaltėlių daiktus, laikydavo ir pardavinėdavo alkoholį, prekiavo vyriškais bei moteriškais batais, atlikdavo remonto darbus. Kaip teigė H. Daktaras, tėvo nusikaltimas buvo vogtų daiktų supirkimas.

Jaunesnysis brolis Mečislovas, pasak H. Daktaro, būdamas vos 16 metų pateko į kalėjimą ir buvo nuteistas devyneriems metams. Atlikęs bausmę jis išėjo į laisvę, tačiau po dviejų mėnesių jį partrenkė automobilis. Mečislovas žuvo sulaukęs 25 metų, o H. Daktaras liko vienas.

Jis pasakojo, kad nuo mažens jų aplinkoje galiojo jėgos taisyklė: stiprus žmogus buvo laikomas protingu, o silpnas – net ir būdamas išmintingas – vadintas kvailu. Dėl to kiekvienas turėdavęs įrodyti savo fizinę galią.

H. Daktaras nusprendė siekti būti ir stiprus, ir protingas. Kol jo draugai rūkė bei gėrė, jis, kaip teigė, praktiškai niekada gyvenime nerūkė ir daugiau laiko skyrė sportui. Jis norėjo pranokti kitus.

Vėliau, jo pasakojimu, jis pasiekė lygį, kai galėjo įveikti visus, ypač tuos, kurie gerdavo ir rūkydavo. H. Daktaras teigė, kad iš prigimties jo aplinkos žmonės buvo pakankamai stiprūs, tačiau žalingi įpročiai juos silpnino. Jo manymu, negėrę ir nerūkę jie būtų buvę itin stiprūs varžovai.

Maždaug 22 metų jis, savo žodžiais, jau buvo „numušęs“ visus. Tačiau iki tol dvejus metus praleido Pravieniškėse, kur daug sportavo. Kai jam buvo 16–18 metų, jis pats gaudavo „malkų“ nuo tų, kuriems tuo metu buvo apie 22 metus. H. Daktaras sakė negalėjęs su tuo susitaikyti ir norėjęs atsikeršyti, todėl patekęs į Pravieniškes už chuliganizmą treniravosi kiekvieną dieną.

Išėjęs į laisvę jis jautėsi visiškai pasikeitęs ir fiziškai stipresnis. Prisimindamas vėlesnį konfliktą, H. Daktaras pasakojo, kad jam buvo grasinama susidorojimu, tačiau išėjus aiškintis santykių jis, kaip teigė, įveikė priešininkus.

Vienas ankstesnių konfliktų kilo šokiuose, kai H. Daktarui buvo 19 metų. Jis save apibūdino kaip jauną, agresyvų ir karštą. Ginčas prasidėjo dėl merginos, o nors iš pradžių ketinta aiškintis vienas prieš vieną, viskas peraugo į masines muštynes.

H. Daktaras tvirtino, kad dėl šio įvykio nuteistas buvo tik jis vienas, nors mušėsi visi. Pasak jo, jam buvo priskirta 18 nukentėjusiųjų ir 30 liudytojų, nors jo pusė esą sumušė visus priešininkus.

Jis manė, kad siekta įkalinti būtent Daktarą dėl jo pavardės, ir tai vadino negarbingu sprendimu. Tuo metu jis jau buvo perėjęs komisijas ir iki išėjimo į kariuomenę buvo likusios maždaug dvi savaitės, tačiau tuometinis komisaras, anot jo, norėjo jį pasodinti. H. Daktaras prisiminė, kad spaudoje buvo aprašyta, kaip šokių salėje sukosi poros, o jis esą atėjo ir visus sumušė. Jo teigimu, jei būtų išėjęs tarnauti į kariuomenę, jo gyvenimo kelias galėjo susiklostyti kitaip.

Išėjęs į laisvę jis ėmė galvoti apie ateitį ir, kaip sakė, norėjo gyventi pagal lietuvišką išmintį: pasistatyti namą, susirasti žmoną, pasodinti medį bei užauginti sūnų. Iš pradžių jis susirado žmoną, vėliau gimė sūnus, atsirado namelis, medis ir sodas. H. Daktaras teigė 1980 m. vedęs ir šešerius metus ramiai gyvenęs.

Vėliau jis pasakojo apie sovietmečiu vykdytas vagystes. Žmonės laikydavo lapes, o vogtas karves ir arklius sumaldavo su kaulais bei sušerdavo šiems gyvūnams. H. Daktaras teigė, kad jie vogdavo lapes. Pavasarį lapės atsivesdavo jauniklių, o rudenį, iškritus pirmajam sniegui, juos būdavo galima žudyti dėl kailių.

Pasak H. Daktaro, jis buvo sučiuptas vagiantis ir nuteistas aštuoneriems metams, o vėliau išvežtas į Sibirą. Jis prisiminė tuo metu dirbusį, jo vertinimu, sąžiningą komisarą, kuris viską įrodė iki smulkmenų, todėl jam nejaučiantis pykčio. H. Daktaras pripažino vogęs iš žmonių ir sakė, kad jam buvo priskirta atvira vagystė, nes juos pamatė šeimininkas.

Jis teigė sovietmečiu tris kartus patekęs į kalėjimą, tačiau visais atvejais kaltė buvusi įrodyta. Nors neprisipažindavo, anot jo, niekas jo tiesiogiai nepagaudavo už rankos, todėl jis nelaikė reikalinga pripažinti kaltę. H. Daktaras sakė laikęsis nuostatos, kad neprisipažins, kol nebus pagautas už rankos.

Kalbėdamas apie dabartį, jis tvirtino, kad pareigūnai remiasi palaužtų buvusių draugų pasakojimais. H. Daktaras sakė ir pats gaudavęs „malkų“, tačiau, kitaip nei kiti, neprisipažindavęs. Jo teigimu, laisvoje Lietuvoje žmonės įkalinami be jokių įrodymų.