Lietuvoje keičiasi atsisveikinimas su mirusiaisiais: senos laidotuvių tradicijos vis dažniau nyksta

Laidotuvių papročiai Lietuvoje pamažu keičiasi. Žmonės vis dažniau atsisako dalies anksčiau įprastų ritualų, kitaip organizuoja atsisveikinimą su artimuoju ir naujai vertina gėles, vainikus, ceremonijos trukmę bei kitus tradicinius elementus.

Apie šiuo metu vyraujančius pasirinkimus ir retėjančius papročius pasakoja „Cremains Vilnius“ ir „Cremains Klaipėda“ krematoriumų direktorius Justinas Savickas.

Dažniau pasirenkamas kremavimas

Su laidotuvėmis anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas, tačiau dabar šeimoms svarbu ne vien tai, kaip žmogus bus palaidotas. Vis daugiau dėmesio skiriama ir pačiai atsisveikinimo formai.

J. Savickas nurodo, kad vienas akivaizdžiausių pokyčių yra augantis kremavimo pasirinkimas. Kartu šeimos ieško atsisveikinimo būdų, labiau atitinkančių jų gyvenimo ritmą ir asmeninius pageidavimus.

Pasak jo, kremavimas nereiškia trumpesnės ar mažiau jautrios ceremonijos. Pavyzdžiui, patys artimiausieji gali vieną ar dvi valandas atsisveikinti krematoriume prieš kremaciją, o vėliau urna gali būti šarvojama laidojimo namuose. Taigi apeigų procesas iš esmės išlieka panašus, tik jo dalys išdėstomos kita tvarka.

Laidotuvėse įsitvirtina asmeniniai sprendimai

Kremavimas yra tik viena iš besikeičiančių tendencijų. Šiandien šeimos kur kas drąsiau sprendžia, kaip konkrečiai norėtų atsisveikinti su mirusiuoju.

Tai gali būti iš anksto išsakyta žmogaus valia arba sprendimai, kuriuos artimieji priima jau po netekties. Asmeniškumas atsispindi muzikoje, gėlių pasirinkime ir kitose su velionio pomėgiais, darbu, veikla ar profesija susijusiose detalėse.

J. Savicko teigimu, individualus laidotuvių planavimas šiandien jau tapo kasdieniu reiškiniu. Nors laidojimo paslaugų srityje egzistuoja tam tikri standartai, darbuotojai stengiasi įgyvendinti šeimų pageidavimus, jeigu tai įmanoma.

Atsisveikinime gali būti naudojamos mirusiojo mėgtos spalvos, svarbūs simboliai, muzika ar gėlės. Jei žmogus buvo menininkas arba amatininkas, gali būti eksponuojami ir jo darbai. Pašnekovo teigimu, tokie pasirinkimai paprastai nėra radikalūs – tai subtilūs ir jautrūs akcentai, kuriantys ypatingą atmosferą.

Prie šeimų poreikių pritaikomos ir laidojimo vietos. Krematoriume bei kituose įmonių grupės laidojimo namuose įrengtos erdvės vaikams, todėl į atsisveikinimą atvykusioms šeimoms su vaikais lengviau susikaupti.

Kitokios tampa ir gėlių kompozicijos

Į laidotuves žmonės ir toliau dažnai atneša gėlių arba vainikų, tačiau keičiasi jų pasirinkimas. Nors įprastos rožės ir chrizantemos išlieka populiarios, vis dažniau ieškoma velioniui patikusių gėlių, spalvų ir jų atspalvių.

Pasak J. Savicko, kitaip naudojamos ir pačios floristinės kompozicijos. Kai kurios jų iš anksto pritaikomos tiek atsisveikinimui prie karsto, tiek vėlesniam urnos šarvojimui.

Taip pat populiarėja transformuojamos kompozicijos: vienos kuriamos taip, kad tiktų ir karstui, ir urnai, o kitas floristai perkomponuoja tuo metu, kai palaikai kremuojami.

Gedulo vokeliai neišnyko

Nors dalis laidotuvių įpročių keičiasi, pinigų dovanojimas artimiesiems vokeliuose tebėra gyva tradicija. J. Savickas teigia, kad gedulo vokeliai jų laidojimo namuose vis dar paklausūs, tačiau jis negali pasakyti, kokios sumos į juos dedamos ir kaip dažnai žmonės tokiu būdu paremia šeimą.

Parama gali būti suteikiama ir kitais būdais. Kartais už visas laidojimo paslaugas arba jų dalį sumokėti pasiūlo ne pats laidotuves organizuojantis žmogus, o keli tolimesni giminaičiai. Vis dažniau prie išlaidų padengimo prisideda ir mirusiojo arba jo artimųjų darbdaviai.

Kelias dienas trunkančios laidotuvės retėja

Kartu su naujais pasirinkimais kai kurie seni papročiai tampa vis mažiau įprasti. Kelias dienas trunkantis atsisveikinimas su palaikais, gedulo giesmės ir raudos šiandien pasirenkamos rečiau.

J. Savickas pastebi, kad ilgos ir sunkios ceremonijos trumpėja bei tampa lengvesnės savo forma, o atsisveikinimo akcentai vis dažniau parenkami individualiai.

Kita vertus, senųjų tradicijų laikymasis šiandien kartais nustebina net laidojimo paslaugų darbuotojus labiau nei nuoširdūs ar sentimentalūs šeimų pageidavimai.

Tarp retai sutinkamų papročių pašnekovas mini sustojimą prie mirusiojo namų pakeliui į kapines, kai tylos minute simboliškai atsisveikinama su vieta, į kurią velionis nebegrįš. Rečiau girdimi ir per apeigas skambantys bažnyčios ar kapinių varpai, o neįprastai gali skambėti laidotuvių maršas, atliekamas bosiniais pučiamaisiais instrumentais.

Per procesiją skambėjo „Queen“ daina

Individualūs šeimų prašymai kartais būna netikėti ir ilgai išlieka darbuotojų atmintyje. Vis dėlto J. Savickas pabrėžia, kad į tokius pageidavimus laidojimo namų darbuotojai dabar žvelgia be nuostabos – svarbiausia surasti būdą juos įgyvendinti.

Vienas įsimintinas atvejis buvo susijęs su muzika. Artimieji pageidavo, kad per procesiją kapinėse, vežant karstą, iš katafalko kolonėlių skambėtų velionio mėgstamos grupės „Queen“ kūrinys „We Are the Champions“.

Pasak specialisto, netikėtų ar įdomesnių prašymų būtų galima surinkti į atskirą knygą, tačiau dabar į juos reaguojama nuoširdžiai ieškant tinkamiausio sprendimo.

Netekties istorijos paliečia ir darbuotojus

Laidojimo srityje dirbantys žmonės kasdien susiduria su gedulu, tačiau kai kurios istorijos palieka ypač stiprų įspūdį. Netikėtos mirtys ir nelaimingi atsitikimai sukrečia ne tik šeimas, bet ir laidojimo namų darbuotojus.

J. Savickas pasakoja, kad jo praktikoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai mirus vienam vyresnio amžiaus žmogui po kelių valandų ar kelių dienų mirė ir jo antroji pusė. Tokiais atvejais, anot jo, sunku negalvoti apie didelę meilę ir širdgėlą, nors priežasčių paaiškinti neįmanoma.

Vis dėlto labiausiai jam įsimena ne vien skaudžiausios situacijos, bet ir akimirkos, kai artimieji atvirai pasakoja apie velionio gyvenimą, įveiktus sunkumus bei gražius nutikimus.

J. Savicko teigimu, tokie pasakojimai atskleidžia kitą laidotuvių pusę: jose esama ne tik skausmo, bet ir žmogaus gyvenimo, kurį artimieji siekia prisiminti bei išsaugoti. Mirtis primena gyvenimo laikinumą ir, jo žodžiais, išeidami mirusieji tarsi palieka paskutinę dovaną čia esantiems gyviesiems.