Migracijos baimės skaldo Lietuvą: ekspertai įspėja, ko trūksta labiausiai

Vilniuje beveik tuo pat metu nuskambėjo dvi visiškai skirtingos pozicijos: vieni pasisakė prieš migraciją, o kiti – prieš rasizmą. Dalis visuomenės ragina riboti atvykstančiųjų skaičių ir priimti tik iš kultūriškai artimesnių valstybių atvykusius žmones. Kita pusė pabrėžia, kad asmens tautybė, rasė ar religija neturėtų nulemti jo vietos visuomenėje.

Šią temą tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ aptarė Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Gražina Bielousova bei komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas.

Politikai ir visuomenės susiskaldymas

Kalbėdamas apie politinę retoriką A. Zabarauskas pabrėžė, kad joje retai galima rasti vien tik juodą ar baltą vertinimą. Jo teigimu, nors daugeliui gali nepatikti „Nemuno aušra“, Remigijus Žemaitaitis migrantų klausimu išsako poziciją, kad jie gali atvykti ir gyventi Lietuvoje, tačiau turi laikytis šios valstybės taisyklių. Su tokia nuostata, anot pašnekovo, galėtų sutikti ir dalis „Nemuno aušros“ priešininkų.

Jis atkreipė dėmesį, kad kitos politinės jėgos taip pat kelia lietuvių kalbos klausimą, ypač Vilniuje, teigdamos, jog migrantai turi mokėti lietuviškai, o viešosiose įstaigose su jais neturėtų būti bendraujama kitomis kalbomis. Migracijos temą kelia ir Nacionalinis susivienijimas.

Anot A. Zabarausko, politikai atstovauja konkrečių visuomenės grupių interesams, todėl natūraliai pasirenka temas, kuriose tuos interesus gina. Migracijos klausimu jie gali ieškoti sprendimų, tačiau kartu rizikuoja pakurstyti neigiamas nuotaikas kitakalbių ar kitų religijų žmonių atžvilgiu.

Jo vertinimu, visuomenei svarbiau mokytis gyventi kartu, o ne kiekvienai grupei traukti situaciją į savo pusę. Lietuvoje ilgainiui gyvens vis daugiau skirtingų žmonių, nes šalis siekia augimo, ekonominės gerovės, tačiau pačių gyventojų skaičius tam nepakankamas. Atvykstantys žmonės prisideda prie ekonominės gerovės kūrimo, atsiveža savo kultūrą, todėl Lietuvai reikės mokytis su jais sugyventi ir prisiminti šalies tolerancijos tradiciją.

Migracija nėra vienas reiškinys

G. Bielousova teigė labiausiai pasigendanti supratimo, kad migracija nėra vienalytis reiškinys. Jos manymu, nuo 2021-ųjų metų krizės prie Baltarusijos sienos būtina aiškiai įvardyti, apie kokius atvykstančius žmones kalbama ir kokios priemonės jiems taikomos.

Darbo migrantai, pasak mokslininkės, atvyksta ne naudotis iš mokesčių finansuojama gerove, o dirbti, mokėti mokesčius ir laikytis Lietuvos įstatymų. Lietuva tampa vis labiau nuo jų priklausoma. Vis dėlto galima svarstyti, kaip tai paveikia vietos darbo jėgą, nes migrantams neretai netaikomos tokios pačios sąlygos ir privilegijos kaip vietiniams darbuotojams, o tai gali keisti darbo rinkos taisykles bei būti darbo jėgos dempingo forma.

Pabėgėlių ir humanitarinės pagalbos atvejais, anot jos, veikia visai kiti mechanizmai. Kitokia situacija susiklosto ir su užsienio studentais: kai kurios katedros bei fakultetai priklauso nuo jų mokamo mokesčio už studijas, o tai padeda išlaikyti specialybes, kurios tarp Lietuvos studentų yra mažiau populiarios. Atskirai reikėtų vertinti ir žmones, persikeliančius gyventi į Lietuvą dėl šeimos ar partnerių.

G. Bielousovos teigimu, migracijos neįmanoma paaiškinti ar valdyti vienodomis priemonėmis, tačiau sudėtingas temos aptarimas visuomenės dėmesį išlaiko sunkiau. Todėl lengva visą migraciją paversti grėsme valstybingumui, tautiškumui ar išlikimui, pasitelkti didžiojo pakeitimo bei kitas sąmokslo teorijas ir taip mobilizuoti rinkėjų nerimą.

Ji pažymėjo, kad griežtas pasaulio skirstymas į gerus vietinius ir blogus atvykėlius supaprastina sudėtingą tikrovę ir leidžia žmonėms lengviau pasirinkti, ant ko pykti. Tokia retorika ypač paveiki esant politiniam nestabilumui, neapibrėžtumui, karui Ukrainoje, oro pavojų pranešimams bei didelei socioekonominei nelygybei. Istoriškai ir politiškai atpirkimo ožio paieškos, jos teigimu, atsiperka.

Lietuva nepakartos Londono istorijos

G. Bielousova pabrėžė, kad Lietuvos istorinės aplinkybės skiriasi nuo Vakarų Europos, todėl šalis niekada neatrodys taip kaip, pavyzdžiui, Londonas. Lietuva neturėjo kolonijų, taip pat neturėjo žmonių iš kolonijų, kurie kovotų Britanijos pusėje, vėliau gautų pilietybę ir teisę gyventi Britanijoje.

Tačiau ji priminė, kad Lietuvoje jau yra grupių, apie kurias kalbėti sudėtinga ir kurios tam tikra prasme buvo atstumtos. Kaip pavyzdžius mokslininkė nurodė Vilniaus kraštą bei romus. Ji kėlė klausimą, kiek pasakojimai apie Vilniaus kraštą ir jo gyventojus, kurti nuo 90-ųjų iki 2000-ųjų metų tiek visuomenėje, tiek žiniasklaidoje, suformavo dabartinį požiūrį į šiuos žmones.

Anot jos, visuomenė istoriškai įprato kai kurių grupių tarsi nebematyti ir puoselėti įsivaizdavimą, kad visi Lietuvoje yra vienodi bei vieningi. Dėl to kitų bendruomenių gyvenimas šalia gali atrodyti kaip grėsmė.

Pašnekovė taip pat akcentavo, kad Lietuvai stinga aiškios integracijos politikos ir konkrečių integracijos priemonių. Kiekviename etape, jos teigimu, trūksta aiškumo, pajėgumų ir būdų, kaip norintys integruotis žmonės galėtų tai padaryti. Nerealu tikėtis, kad atvykęs žmogus per dvi savaites išmoks lietuvių kalbą, supras kultūrą ir tuo pat metu maksimaliai prisidės prie ekonomikos augimo.

Ji pateikė Vokietijos pavyzdį: ten atlikti tyrimai rodo, kad net ir turint esamas integracijos priemones, kurias patys vokiečiai laiko nepakankamomis, visiškai integracijai į visuomenę ir darbo rinką kartais prireikia iki aštuonerių metų.

Vietoje emocijų – duomenys

A. Zabarauskas teigė, kad pokalbiuose apie migraciją gausu emocinės, bet trūksta faktinės komunikacijos. Jo vertinimu, teiginiai apie neva blogą padėtį kituose Europos miestuose priklauso emocijų, o ne faktų sričiai.

Jis atkreipė dėmesį, kad televizijos reportažuose matyti migrantų getai ar šiukšlynai savaime nieko nepasako apie visus migrantus. Šiukšlynuose gyvena ir europiečiai, tačiau visuomenėje gali veikti stereotipas, kad juodaodis ar migrantas automatiškai yra blogas, nešvarus ir kels problemų.

Komunikacijos specialistas priminė, kad daugumą Lietuvoje kylančių problemų sukuria patys Lietuvos piliečiai. Vilniuje jau esama rajonų, į kuriuos sutemus geriau neiti ne dėl migrantų, o dėl ten gyvenančių Lietuvos gyventojų ir piliečių elgesio.

A. Zabarauskas ragino migracijos sistemą vertinti pragmatiškai ir viešojoje erdvėje ieškoti ne nuomonių, bet faktų. Jo teigimu, nuomonės dažnai manipuliuoja ar gina tam tikrą interesą, o faktai to nedaro.

Jis pažymėjo, kad verslas jau pristatė duomenis apie migrantų indėlį į BVP, tačiau šie duomenys nėra išsamūs. Reikėtų vertinti jų įtaką visai vertės grandinei – valstybei, patiems migrantams ir verslui, įskaitant jų indėlį į pelną. Jei visuomenei nerimą kelia migrantų galimybės balsuoti savivaldos rinkimuose, reikėtų prašyti konkrečių duomenų: kiek jų gali balsuoti, kada, kokiomis aplinkybėmis ir už ką jie paprastai balsuotų. Tik tuomet, anot jo, visuomenė galėtų dalyvauti kuriant sąžiningomis laikomas taisykles.

Pasak A. Zabarausko, migracijos temoje labai lengva pasiduoti emocijoms, todėl žmonėms reikėtų labiau remtis faktais – tuomet visiems būtų ramiau.

Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai kiekvieną darbo dieną pateikiami laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.