Migrantų skaičius Lietuvoje kelia vis daugiau klausimų: kur baigiasi darbo jėgos poreikis ir prasideda grėsmės?

Lietuvoje per pastaruosius metus ryškiai padaugėjo užsieniečių. Vieni pabrėžia, kad be atvykusių darbuotojų daliai verslų būtų sunku veikti, kiti įsitikinę, jog migracijos mastas ir greitis gali turėti ilgalaikių pasekmių šalies veidui.

Skirtingi srautai, viena diskusija

Į Lietuvą atvyksta nuo karo pasitraukę ukrainiečiai, žmonės iš Rusijos ir Baltarusijos, darbo migrantai iš Vidurinės Azijos bei kitų valstybių. Diskusijoje keliamas klausimas, ar tokias skirtingas grupes apskritai galima vertinti kaip vieną problemą.

V. Sinicos teigimu, nors tarp atvykstančiųjų esama skirtumų, svarbiausias klausimas yra migracijos mastas. Jis atkreipė dėmesį, kad vien pakeitus šalis, iš kurių kviečiami darbuotojai, esminė problema neišnyktų. Jo vertinimu, uždarius, kaip jis vadina, verbavimo centrą Uzbekistane ir darbuotojus pradėjus vežtis, pavyzdžiui, iš Filipinų, situacija galėtų pagerėti, tačiau lemiamas veiksnys vis tiek būtų atvykstančiųjų skaičius.

Pasak V. Sinicos, Lietuvoje esant 200 tūkst. užsieniečių, o vežėjų asociacijų atstovams norint dar 200 tūkst. darbuotojų, jei valstybė tai leistų, tokių pokyčių nebūtų įmanoma integruoti. Jo nuomone, vien argumentas, kad atvykėliai uždirba ir moka mokesčius, neatsveria rizikos, kad šalis gali tapti nebeatpažįstama.

Jis pabrėžė būtinybę rasti pusiausvyrą: tam tikras užsieniečių skaičius darbo rinkai reikalingas, tačiau nemaža dalis žmonių, jo vertinimu, atvyksta todėl, kad juos samdyti pigiau ir jie dirba prastesnėmis sąlygomis.

Koks skaičius būtų priimtinas?

V. Sinica priminė, kad maždaug 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje gyveno apie 50–60 tūkst. užsieniečių ir šis skaičius išlikdavo panašus. Jis pripažino, kad dėl dabartinių demografinių aplinkybių tokio lygio pasiekti nebepavyktų, tačiau valstybės tikslu, jo manymu, turėtų tapti ne daugiau kaip 100 tūkst. užsieniečių.

Ar Lietuva apskritai turi migracijos politiką?

V. Janulevičius sutiko, kad skaičiai kalba patys už save, tačiau ragino atskirai vertinti skirtingas atvykėlių grupes. Jo nuomone, diskusija apie tai, ar migrantų yra per daug, vyksta neturint aiškios migracijos tvarkos ir ilgalaikės politikos.

Jis teigė, kad nėra strategijos, kaip darbo rinkoje pakeisti į pensiją išeinančius žmones. Lietuvoje mažėja gyventojų, o po 2008–2009 metų krizės iš šalies išvyko daug žmonių. V. Janulevičius taip pat pažymėjo, kad praėjusiais metais į Lietuvą grįžo daugiau žmonių, nei gimė naujagimių.

Jo pateiktais duomenimis, Lietuvoje yra maždaug 220–230 tūkst. imigrantų. Nuolatinius leidimus gyventi turi kiek daugiau nei 20 tūkst. jų, o visi likusieji gyvena turėdami laikinus leidimus. Tokie leidimai, anot jo, gali būti panaikinti žmogui nusižengus, o jis pats išsiųstas iš šalies.

Dauguma atvykusiųjų yra darbo migrantai, kurie į Lietuvą atvažiuoja užsidirbti ir vėliau turėtų išvykti. V. Janulevičius nurodė, kad ne kartą siūlyta vietoje ilgalaikių leidimų gyventi taikyti darbo vizas. Šią idėją palaikė prezidentas Nausėda, todėl, jo teigimu, judama tokio modelio link.

Iš maždaug 230 tūkst. atvykusiųjų apie 80 tūkst. sudaro ukrainiečiai. Pasak V. Janulevičiaus, kalbama, kad apie 10 tūkst. jų jau išvyko, tad galėjo likti apie 70 tūkst. Taip pat Lietuvoje yra 46 tūkst. baltarusių, o po jų pagal skaičių eina Vidurinės Azijos valstybių ir kitų trečiųjų šalių, įskaitant Indiją bei Pakistaną, piliečiai.

Jo vertinimu, ne visi 232 tūkst. žmonių gali būti laikomi migrantais ta prasme, kuri dažniausiai aptariama viešojoje erdvėje. Jis pabrėžė, kad Lietuva padeda ukrainiečiams, kurie, anot jo, gerai dirba, taip pat teigiamai įvertino Baltarusijos piliečių darbą.

Didelę dalį sudaro vairuotojai

V. Janulevičiaus teigimu, iš šio skaičiaus 78 tūkst. yra vairuotojai, kurių 80–90 proc. Lietuvoje net nebūna. Jie dirba tarptautiniuose reisuose, gabena prekes į Lietuvą ir vežioja jas po Europą. Būtent šių darbuotojų, pasak jo, šiuo metu ypač trūksta, o kvotos pirmą kartą istorijoje buvo išnaudotos jau liepos mėnesį.

Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuva pagal vežėjų skaičių yra Europos Sąjungos lyderė – šalyje tenka daugiausia vilkikų 100 tūkst. gyventojų. Tai svarbu pramonei, nes Lietuva nebėra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kaip anksčiau, kai žaliavos buvo gabenamos iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų rytinių valstybių. Šio tranzito nebelikus, žaliavos atgabenamos laivais arba vilkikais, o gatava produkcija tais pačiais būdais išvežama.

V. Janulevičius pabrėžė, kad didelė dalis iš 232 tūkst. žmonių dirba ir moka mokesčius Lietuvos valstybei, net jei dažnai fiziškai šalyje nebūna. Todėl migracijos problemą jis vadino dirbtinai išpūsta.

Jis pripažino, kad kai kuriems žmonėms gali nepatikti lietuviškai nekalbantys darbuotojai aptarnavimo sektoriuje, tačiau siūlė atskirti šį segmentą. Kalbėdamas apie „Bolt“ vairuotojus, pavežėjus ir maisto pristatytojus, jis pažymėjo, kad daug jų yra studentai, kuriuos Lietuva priima studijuoti.

V. Janulevičius svarstė, ar šaliai tikrai reikia visų tokių atvykstančių studentų, tačiau teigė, kad talentingus ar už studijas mokančius žmones vertėtų išlaikyti. Jis taip pat kėlė klausimą, ar tai mokslo įstaigoms iš tiesų naudinga, nes atvykėliai susimoka už mokslą ir išsilaiko patys.

Jo teigimu, net ir minimalią algą gaunantys darbuotojai, pavyzdžiui, 80 tūkst. vairuotojų, valstybės biudžetą papildo reikšmingomis sumomis – šimtais milijonų eurų.

Laikini leidimai gali būti pratęsiami daug metų

V. Sinica sutiko su didžiąja dalimi V. Janulevičiaus pateiktų statistinių duomenų ir pripažino, kad atvykėlių srautus būtina skaidyti. Vis dėlto jis pabrėžė, kad suskirsčius statistiką į atskiras grupes gali atrodyti, jog grėsmingų skaičių mažiau, tačiau kasdienybėje bendras šalies pokytis vis tiek yra aiškiai matomas.

Jis pritarė, kad absoliuti dauguma užsieniečių turi laikinus, o ne nuolatinius leidimus gyventi. Tačiau V. Sinica atkreipė dėmesį į tai, kaip veikia laikino leidimo sistema: toks leidimas išduodamas dvejiems metams ir vėliau gali būti pratęsiamas neribotą skaičių kartų. Anot jo, dalis žmonių laikiną leidimą pratęsia jau penkerius, septynerius ar aštuonerius metus, nesiekdami nuolatinio statuso.

Nuolatiniam leidimui gauti reikia išlaikyti egzaminus, pirmiausia kalbos. Todėl žmogus, kuriam tai neaktualu, gali toliau gyventi Lietuvoje su laikinu leidimu, jei legaliai dirba ir moka mokesčius.

V. Sinicos vertinimu, praktikoje integracijos reikalavimai dažnai apsiriboja darbu ir mokesčių mokėjimu. Jis pripažino, kad užsienio darbuotojus samdantys sektoriai reikšmingai prisideda prie biudžeto ir šalies ekonomikos, tačiau pabrėžė, jog būtina derinti tris aspektus.

Pirmasis jų – ekonomika. Nors tam tikri sektoriai iš migracijos išlošia, V. Sinica kėlė klausimą, kokios ekonomikos struktūros Lietuva siekia. Jo nuomone, toks modelis gali skatinti mažiau našius sektorius, kurie nesiekia diegti inovacijų.

Antrasis aspektas – saugumas. V. Sinica migracijos mastą įvardijo kaip iššūkį ir neigiamą veiksnį Lietuvos saugumui. Jis priminė, kad prieš keletą metų tuometis VSD direktorius Jauniškis viešai teigė, jog iš pradžių tarnybos netrukus nesusitvarkys su migrantų srautu, o vėliau jau sakė, kad jos su juo nebesiseka tvarkytis.

Tuo metu, pasak V. Sinicos, ypač iš Vidurinės Azijos valstybių atvykstančiųjų srautas buvo padidėjęs dešimt kartų, tačiau tarnybų pajėgumai neaugo. Jo vertinimu, būtų keista pirmiausia susikurti problemą, o tik paskui perskirstyti resursus jai spręsti.

Šiuo metu saugumo tarnybos ir Migracijos departamentas tikrina daug žmonių. Dalis galimų pavojų nustatoma dar prieš atvykstant į Lietuvą, tačiau nemažai atvejų išaiškėja vėliau.

V. Sinica nurodė, kad vidutiniškai apie tūkstantį jau Lietuvoje esančių žmonių kasmet pripažįstami keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui ir tuomet juos tenka išsiųsti iš šalies. Ar toks skaičius didelis, jis paliko spręsti kiekvienam individualiai, tačiau pabrėžė, kad rizikos egzistuoja ir ateityje gali didėti.