Militos pirmieji žingsniai sujaudino tėtį: po sunkios traumos įvyko tai, ko taip laukta

Sunkią galvos smegenų traumą kūdikystėje patyrusi Milita, artėjant jos 7-ajam gimtadieniui, pirmą kartą pradėjo vaikščioti be pagalbos. Nors gydytojų prognozės buvo atsargios, mergaitės tėtis Mindaugas Kaklauskas nenustojo siekti pažangos – dukra lankė reabilitaciją, mankštinosi gydymo įstaigose ir namuose. Tėtis šį pasiekimą vadina stebuklu, o specialistai pabrėžia, kad jį lėmė ilgalaikis nuoseklus šeimos ir medikų darbas.

Prieš pusantrų metų TV3 Žinios Militą filmavo Kauno klinikose, kur ji galėjo judėti tik specialiu robotu, kuris ją prilaikė ir įtvirtino. Tačiau 2026 m. rugsėjį mergaitė Kauno klinikų koridoriumi jau ėjo savarankiškai ir gana greitu žingsniu.

Parke įvyko pirmasis savarankiškas žingsnis

M. Kaklauskas pasakojo, kad prisiminus, kaip dukra žengė pirmuosius žingsnius viena, jam vis dar stipriai plaka širdis. Anot jo, šeimai vaikštant parke, jis paleido Militą, o ši pati nuėjo maždaug 10 metrų.

Tėtis teigė, kad nors į pažangą buvo įdėta itin daug pastangų, jam tai iš esmės prilygsta stebuklui.

Kelias iki šio momento buvo ilgas. Būdama 4 mėnesių Milita patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis, pateko į gydymo įstaigą, jai atliktos operacijos ir pašalinti kaulai.

Kai mergaitės būklė pradėjo gerėti, jai buvo pradėta reabilitacija. Judesių, kuriuos vaikai paprastai išmoksta savaime – vartymosi, atsisėdimo ir kitų įgūdžių – Militai teko mokytis iš naujo.

Tėčio teigimu, mergaitė buvo labai trapi, todėl kiekvieną veiksmą reikėjo gerai įvertinti. Jai prireikė įvairių priemonių ir procedūrų – aparatų, robotų, kineziterapijos, ergoterapijos, mankštų bei masažų.

M. Kaklauskas aktyviai domėjosi dukros būkle ir galimais pagalbos būdais: stebėdavo specialistų darbą, klausdavo, kaip tinkamai elgtis, kad nepakenktų mergaitei. Jis pripažino, jog tokie nuolatiniai klausimai galėjo ir varginti medikus.

Rezultatą lėmė šeimos ir specialistų pastangos

Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos vadovė Indrė Bakanienė pabrėžė, kad tokie pasiekimai atsiranda dirbant kartu medikams ir šeimai. Ji nurodė, kad svarbūs yra kompleksiškumas ir sistemiškumas, šeimos įsitraukimas bei namuose taikomi metodai. Reikšminga ir nuolatinė vaiko būklės stebėsena bei galimų komplikacijų pastebėjimas.

Pasak specialistų, patyrus įvairias traumas būtina laikytis gydytojų rekomendacijų ir, kai medikai leidžia, reabilitaciją pradėti kuo anksčiau.

Vis dėlto sunkių traumų atvejų netrūksta ir kasmet. Prieš pusantrų metų Kauno klinikose pradėjęs veikti naujas reabilitacijos skyrius nuolat būna pilnas, o vaikai į jį priimami pagal nustatytus prioritetus. Kitose įstaigose laukimo laikas gali siekti beveik metus.

I. Bakanienė teigė, kad registruojant visus besikreipiančius asmenis eilės būtų labai didelės. Kitame padalinyje nuo pirmojo kreipimosi į gydytoją iki patekimo į stacionarą šiuo metu tenka laukti 7–8 mėnesius.

Nors Milita jau gali eiti pati, iššūkių jai dar liko daug. M. Kaklauskas pasakojo, kad dukra dar negali viena atsistoti, jai taip pat reikia pagalbos valgant. Tačiau, anot jo, svarbiausias pagrindas jau pasiektas, nors priešakyje dar laukia dideli darbai.

Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikoje per metus atliekama apie 17 tūkst. medicininės reabilitacijos procedūrų.