Nakvynė ten, kur žuvo 15 žmonių: Tomas atskleidė, kas labiausiai slėgė tamsoje

Latvijoje gyvenantis lietuvis Tomas Kalibatas savo laisvalaikį skiria išgyvenimo turiniui ir apleistų vietų Lietuvoje bei Latvijoje tyrinėjimui. Jo „YouTube“ kanalas vadinasi „Vienas Miške“, o žiūrovus ypač domina jo nakvynės legendomis ir šiurpiomis istorijomis apgaubtuose pastatuose.

Iš pradžių Tomas daugiausia filmavo stovyklavimą, tačiau ilgainiui pastebėjo, kad sekėjams itin įdomios jo patirtys apleistose vietose. Pokalbyje jis prisiminė Latvijoje rastą sovietinę karinę bazę ir Nevėžninkų koplyčią, prie kurios praleido naktį.

Neįprastas ženklas žemėlapyje atvedė prie karinės bazės

Tomas pasakojo, kad ieškodamas įdomių vietų pirmiausia suprato, jog žmones traukia apleisti, mistiški ir įvairiomis istorijomis apipinti objektai. Tokias vietas jis dažnai randa atsitiktinai, suplanuoja kelionę ir, jei tik įmanoma, pasilieka nakvoti pačiame pastate arba šalia jo.

Vieną kartą „Google Maps“ jis ieškojo vietos stovyklavimui ir miške pastebėjo visiškai taisyklingą apskritimą. Tomas nusprendė, kad gamtoje toks darinys neturėtų atsirasti savaime, todėl ėmė domėtis ir išsiaiškino, jog ten kadaise veikė sovietinė karinė bazė. Vėliau jis į ją nuvyko ir nufilmavo nakvynę apleistoje teritorijoje.

Nevėžninkų koplyčią Tomas žinojo jau anksčiau, nes prisiminė Pauliaus Samoškos vaizdo įrašą iš šios vietos. Prieš ketverius ar penkerius metus P. Samoška ten lankėsi ir naktį praleido automobilyje, o Tomas nusprendė, kad būtų įdomu pernakvoti pačioje koplyčioje.

Pradėjęs kurti savo kanalą, jis šią vietą jau buvo įtraukęs į planuojamų aplankyti objektų sąrašą. Tačiau atvykęs pamatė, kad per metus teritorija smarkiai pasikeitė: ji buvo apaugusi, daug kas užkalta, o aplinka priminė privačią valdą. Dėl to jis nusprendė į vidų nesibrauti ir palapinę, kurią iš pradžių ketino statyti koplyčioje, pastatė šalia jos.

Nakvynė bunkeryje, kuriame žuvo 15 partizanų

Visų Tomo vaizdo įrašų pagrindas yra nakvynė, tačiau jis sakė dabar tokių vietų nebijantis. Jam jau 40 metų, o būdamas dvidešimties jis labiau domėjosi paranormaliais reiškiniais, skaitė apie vaiduoklius ir mistinius nutikimus, todėl į tokias patirtis būtų reagavęs kitaip.

Pasak jo, su laiku atsirado daugiau gyvenimiškos patirties ir suvokimas, kad daugeliui pasakojimų galima rasti racionalų paaiškinimą. Tomas teigė per ilgus metus nesusidūręs su niekuo, kas įtikintų jį antgamtiniais reiškiniais, nors nejaukių situacijų pasitaiko.

Viena tokių nakvynių buvo Latvijoje esančiame partizanų bunkeryje. Ten gyveno lietuvių ir latvių partizanai, o bunkerį aptikus įvyko mūšis, per kurį žuvo 15 partizanų. Viduje iki šiol yra jų lovos ir prie jų nurodyti ten gyvenusių žmonių vardai.

Tomas pabrėžė, kad jokių paranormalumų ten nepatyrė, tačiau žinojimas, jog konkrečioje vietoje žuvo 15 žmonių, sukūrė sunkią atmosferą ir neleido visiškai atsipalaiduoti.

Koplyčioje rado pentagramą, žvakių ir laužo pėdsakų

Nevėžninkų koplyčioje Tomas aptiko pentagramą. Jis juokavo, kad filmuodamas šį ženklą pavadino kitaip, tačiau, jo manymu, tokio simbolio netrūksta nė vienoje save gerbiančioje mistinėje vietoje.

Apie ankstesnius žmonių apsilankymus liudijo ir kiti radiniai. Koplyčios viduje jis rado laužo pėdsakų bei nesudegusių anglių, taip pat žvakių. Tomas svarstė, kad žvakių buvimas galėtų leisti manyti apie galimus ritualus, tačiau pabrėžė negalintis pasakyti, ką tiksliai ten veikė atvykę žmonės.

Vis dėlto didžiausią įspūdį jam paliko ne daiktai, o naktiniai garsai. Miegodamas palapinėje prie koplyčios jis nuolat girdėjo šnarėjimą. Tomas manė, kad tai greičiausiai buvo gyvūnas, bet negalėjo būti tikras, nes jo nepamatė.

Vėliau pasigirdo dar keistesni garsai: atrodė, lyg kažkas ūkautų tai viename, tai kitame medyje. Šiuos garsus jam pavyko užfiksuoti vaizdo įraše. Tik vėliau Tomas pamatė skrendančius paukščius ir spėjo, kad tai galėjo būti pelėdos ar apuokai. Iki tol jis nebuvo girdėjęs tokių jų garsų, todėl naktį jie skambėjo nejaukiai.

Dar vienas ūžesys paaiškinimo neturi iki šiol. Stovint prie koplyčios garsas buvo aiškiai girdimas, tačiau Tomui einant jo link jis dingdavo. Grįžus atgal, ūžesys vėl atsirasdavo. Dieną jo visai nebuvo, jis pasigirsdavo tik temstant. Nors Tomas stengiasi viskam rasti racionalų paaiškinimą, šio garso kilmės jis taip ir nesuprato.

Į koplyčią su diktofonu ėjo ir vidurnaktį, ir apie 3 valandą

Naktį Tomas įėjo į koplyčią įrašinėti garsų. Jis norėjo pamėginti užfiksuoti vadinamuosius dvasių garsus tiek dėl žiūrovų, tiek dėl kuriamos vaizdo įrašo atmosferos, nors pats nelabai tiki, kad tai įmanoma.

Jis koplyčioje įjungė diktofoną, uždavinėjo klausimus ir laukė galimo atsakymo, tačiau tuo metu nieko negirdėjo. Montuodamas įrašą Tomas vienoje garso medžiagos vietoje pastebėjo keistą garsą. Jis nebeprisimena, ar šis buvo užfiksuotas vidurnaktį, ar jau apie 3 valandą nakties.

Garsas priminė urzgimą arba krenkštimą. Tomas jį kelis kartus pagarsino ir pakartojo vaizdo įraše. Jam keisčiausia pasirodė tai, kad filmavimo metu jis į jį visiškai nesureagavo, nors, jo įsitikinimu, būtų reagavęs išgirdęs tokį garsą realiu laiku.

Tomas taip pat girdėjo pasakojimų, kad prie Nevėžninkų koplyčios 3 valandą nakties, vadinamąją „velnio valandą“, kai kuriems lankytojams nepavykdavo užvesti automobilio. P. Samoškos vaizdo įraše jis buvo matęs, kad automobiliu nepavyko užvesti ir pačiam turinio kūrėjui.

Norėdamas tai patikrinti, Tomas nuėjo prie savo automobilio, tačiau jo transporto priemonė veikė be priekaištų. Jis teigė nežinantis, kiek tokiose istorijose yra tiesos, nes dalis žmonių galbūt mėgsta pagražinti pasakojimus. Vis dėlto, kai tą patį pasakoja daug skirtingų žmonių, smalsumas išlieka.

Jis sakė rodantis tik tai, ką pats matė ir patyrė, ir neteigantis nei kad kažkas tikrai vyksta, nei kad tikrai nevyksta. Anot Tomo, kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti, kuo tikėti, o jo tikslas – papasakoti istoriją ir parodyti vietą tokią, kokią ją rado.

Didžiausią šiurpą kelia ne legendos, o tikri nutikimai

Prieš vykdamas į objektus Tomas visuomet pasidomi jų istorija. Nevėžninkų kaimas, anot jo, apipintas niūriomis realiomis istorijomis: šioje vietovėje esą buvo užkasamos anuomet Lietuvoje veikusių gaujų aukos, o kai kurios jų būdavo sudedamos į statines ir skandinamos upėje.

Tomas pabrėžė, kad būtent tokie tikri įvykiai jam kelia daug daugiau šiurpo nei pasakojimai apie dvasias ar vaiduoklius.

Vieną faktą apie koplyčios aplinką jis sužinojo tik grįžęs namo ir montuodamas vaizdo įrašą. Šalia koplyčios yra kalnelis, ant kurio jis buvo matęs kryžiaus liekanas ir padėtą žvakutę, tačiau tuo metu nesuprato, ką tai reiškia.

Vėliau Tomas išsiaiškino, kad ten kadaise buvo kapinės. Per jas motociklais ir keturračiais važinėję žmonės ardydavo gruntą, o pasakojama, jog dėl to net pasirodydavo žmonių kaulai. Pasak jo, tokie dalykai padeda suprasti, kaip gimsta įvairios legendos: žmonės, pamatę tokį vaizdą, vėliau ima pasakoti vis naujas istorijas.