Nauji kvartalai be mokyklų: ekspertai atskleidė, kodėl gyventojai gali jaustis apgauti

Vilniuje vienas po kito kyla nauji gyvenamieji kvartalai, tačiau kartu ne visuomet pasirūpinama gyventojams būtina infrastruktūra – darželiais ir mokyklomis.

Dėl to šeimos dažnai priverstos vaikus vežti į ugdymo įstaigas kituose miesto rajonuose. Tokios kelionės atima laiką, kainuoja ir prisideda prie augančių sostinės transporto spūsčių.

Kas turėtų atsakyti už tai, kad kartu su naujais būstais būtų kuriama ir reikalinga infrastruktūra, tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ aptarė KRS vadovas Paulius Grigas bei Lietuvos statybos konfederacijos prezidentas Dalius Gedvilas.

Nemokamas mokslas, bet vaiką tenka leisti į privačią mokyklą

P. Grigo teigimu, būtų klaida vystytojams perkelti pareigas, kurios jiems nepriklauso. Jis pabrėžė, kad gyventojai moka mokesčius ir už tai tikisi gauti viešąsias paslaugas, įskaitant Konstitucijoje garantuojamą nemokamą mokslą.

Anot jo, jeigu savivaldybė ar valstybės valdžia leidžia vykdyti projektus neišsprendusi infrastruktūros klausimų, neturėtų būti reikalaujama, kad šią problemą savo lėšomis spręstų vystytojai ar patys gyventojai.

Daugelyje vietų trūksta net elementarių mokyklų ir darželių. Todėl tėvai turi vežioti vaikus, gaišta laiką ir patiria papildomų išlaidų, o mieste didėja spūstys. Be to, kai kur apskritai nėra mokyklų arba valstybinėse įstaigose nebėra vietų, todėl šeimos priverstos rinktis mokamas privačias mokyklas.

P. Grigas tai vertino kaip situaciją, kurioje žmogus faktiškai apgaunamas: valstybė jo vaikui garantuoja nemokamą ugdymą, tačiau nesant vietų, galimybės vaiką nuvežti ar iškilus ugdymo kokybės klausimams, tėvams tenka mokėti. Jo teigimu, taip neužtikrinama konstitucinė teisė, o problema yra kur kas gilesnė nei vien transporto srautai.

Kalbant apie rajonų planavimą, jo nuomone, būtina aiškiai nustatyti, ar mokyklos, darželiai ir poliklinikos yra savivaldos, ar valstybės atsakomybė. Svarbu ne tik pastatyti įstaigą, bet ir užtikrinti pakankamą vietų skaičių, galimybę į ją patekti bei paslaugų kokybę.

Tą patį P. Grigas taikė sveikatos apsaugai. Pasak jo, žmogui neturėtų tekti tris mėnesius laukti eilėje ar kreiptis į privačią gydymo įstaigą, kai Konstitucija numato nemokamą gydymą. Paslaugų pasiūla turėtų leisti gyventojams jas gauti laiku.

Planavimą komplikuoja demografija ir mokytojų trūkumas

D. Gedvilas teigė nesantis švietimo specialistas ir pabrėžė, kad šioje srityje valstybė susiduria su dideliais iššūkiais. Tarp jų – mokytojų stygius, mažėjantis gimstamumas, poreikis spręsti, ko mokyti, kokias studijas siūlyti, taip pat užsieniečių ugdymo kalbų klausimas.

Anot jo, esant tiek daug kintamųjų, sunku tiksliai numatyti mokyklų ir darželių poreikį. Sociologai turėtų planuoti ir skaičiuoti, kiek ateityje bus mokinių, kiek reikės mokytojų bei kur vaikai mokysis ir bus ugdomi darželiuose.

Jis mano, kad miesto bendrajame ir detaliuosiuose planuose vietos ugdymo įstaigoms jau yra numatytos. Vis dėlto planai nėra nekintami – juos reikia nuolat peržiūrėti, atlikti tam tikrą auditą ir vystant didesnius kvartalus įvertinti, kaip bus sprendžiami šie klausimai.

D. Gedvilo vertinimu, itin sudėtinga prognozuoti, kiek viename ar kitame kvartale gyvens jaunų žmonių, nes dabartinė demografinė situacija Lietuvoje kelia daug neaiškumų. Todėl sprendimai dėl naujų mokyklų statybos, jo teigimu, pirmiausia yra sociologų kompetencijos klausimas.

Jis pabrėžė pritariantis mokyklų statybai, tačiau neturintis pakankamai žinių komentuoti tokių įstaigų planavimo. Vis dėlto, pasak D. Gedvilo, bendrajame ir detaliuosiuose miesto planuose tokie objektai privalo būti numatyti, pažymėti ir jiems turi būti palikti žemės sklypai, kad atsiradus poreikiui juos būtų galima įrengti.