Patriotizmas ir pragmatizmas: kodėl verslininkas neatmeta politikos kaip įrankio

Kas aš esu

Verslo kelią pradėjau būdamas šešiolikos metų ir nuo tada samdomo darbo nesu dirbęs. Per šį laiką teko patirti įvairių išbandymų bei veikti skirtingose srityse – prekyboje, gamyboje, statybose ir technologinių startuolių sektoriuje. Dirbau Lietuvoje ir Amerikoje, tačiau galiausiai pasirinkau grįžti namo.

Nuo 2023 metų vadovauju svarbiausiam savo verslui – statybos bendrovei KRS. Įmonė tiesia inžinerinius tinklus, stato pastatus ir įgyvendina Lietuvai reikšmingus infrastruktūros projektus – nuo Santariškių ligoninės iki Klaipėdos uosto. Šiuo metu KRS dirba beveik penki šimtai žmonių.

Nesu politikas, o šie plakatai nėra susiję su rinkimais. Juose – du žodžiai, kuriais tikiu, ir mano veidas, reiškiantis asmeninę atsakomybę už šias idėjas.

Du principai, kurie retai atsiduria greta

Galėjau apsiriboti verslo šūkiu „Statome ateities kartoms“. Tačiau kai šalia užrašo atsiranda žmogaus veidas, pažadas tampa asmeniškas. Jei kažko nepadarysiu, bus aišku, iš ko to reikalauti. Versle tai vadinama garantija, o tokį pat principą siekiu taikyti ir gyvenime.

Patriotizmas dažniausiai minimas per valstybines šventes, keliant vėliavą ar sakant iškilmingas kalbas. Pragmatizmas dažniau siejamas su darbu ir skaičiavimu, kas apsimoka. Mano požiūriu, šios dvi nuostatos turi būti kartu. Patriotizmas be praktiško ir ūkiško mąstymo dažnai lieka tik deklaracija. Tuo metu pragmatizmas be vertybinių ribų gali virsti plėšrumu, paslėptu po verslininko ar sprendimų priėmėjo įvaizdžiu. Man šių idėjų derinys yra pagrindas ir kryptis.

Ką man reiškia patriotizmas

Man patriotizmas prasideda nuo klausimo, kas naudinga Lietuvai. Toliau svarstau, kas naudinga šalies žmonėms. Tik trečioje vietoje lieka nauda konkrečiam žmogui ar įmonei. Kai į pirmuosius du klausimus galima atsakyti teigiamai, trečiasis dažniausiai išsisprendžia savaime. Ši tvarka man nekinta: Šalis – Visuomenė – Asmuo.

Šiandien patrioto sąvoka dažnai pasitelkiama kaip ginklas, naudojamas ieškant priešų ar braižant naujas ribas. Man ji reiškia vieną dalyką – kam dirbu ir kokią apčiuopiamą naudą sukuriu Lietuvai.

Patriotizmą vertinu ne pagal garsius šūkius ar pyktį, bet pagal tai, kas lieka po žmogaus darbų. Profesinėje srityje mano tikslas yra statyti miestus ir kurti infrastruktūrą, kuri būtų reikalinga ateities kartoms. Asmeniškai siekiu palikti veikiančias ir prasmingas iniciatyvas: auginti naują krepšinio kartą, padėti jaunimui suprasti, kaip kurti verslą ir savarankiškai susikurti galimybes, atrasti tai, ką būtina išsaugoti rytojui.

Dėl to atsirado krepšinio projektas „KRS vaikų ateities lyga“. Dėl to įsitraukiu į mentorystę, televizijos projektus, knygas, paskaitas ir forumus. Nuolat ieškau šalies, miestų ir visuomenės galimybių bei sisteminių klaidų. Jų taisymas ir galimybių paieška man tapo ne vien darbu, bet ir savotišku pašaukimu.

Ką man reiškia pragmatizmas

Vis dar gajus įsitikinimas, kad pragmatiškas žmogus yra cinikas, neturintis principų ir besivadovaujantis tik nuostata, jog savi marškiniai arčiau kūno. Man pragmatizmas reiškia kitką: pirmiausia skaičiuoti, o tik tada žadėti. Aiškus ir realus planas man svarbesnis už skambią deklaraciją, o konkretus procesas – už spalvingą retoriką.

Didžiausia šių laikų problema laikau tuščią politikavimą, kai svarbiau ne nuveikti, o imituoti veiklą, ne būti, o atrodyti. Todėl ir nesiekiu eiti į politiką. Ją matau tik kaip priemonę tikslams pasiekti – tarsi įrankį stalčiuje, kurio dabar nereikia, tačiau prireikus žinau, kur jo ieškoti.

Daugiau nei prieš du šimtus metų Džordžas Vašingtonas perspėjo ne tik apie išorės pavojus, bet ir apie partines rietenas, galinčias silpninti valstybę iš vidaus. Nors nuo to laiko pasikeitė beveik viskas, ši mintis išliko aktuali. Kai pasiūlymas vertinamas ne pagal jo naudą ir veiksmingumą, o pagal tai, kas jį pateikė, pralaimi visi.

Kaip tai turėtų veikti praktikoje

Apie pasirengimą gynybai galima kalbėti ilgai, tačiau esminis pragmatiškas klausimas yra paprastas: kur jūsų vaikai per kelias minutes pasislėptų, jei pasigirstų pavojaus sirenos? Šiuo atveju patriotizmas matuojamas ne lozungais, o betono kubais, šarvuotomis durimis ir patikima ventiliacija. Šią sritį pažįstu iš kasdienio darbo, o ne iš portalų antraščių.

Galima kasmet apgailestauti, kad Lietuvoje mažėja žmonių, žadėti daug ir rengti viešųjų ryšių akcijas. Tačiau galima apskaičiuoti, kokią vertę miestui po dvidešimties metų sukurs kiekvienas gimęs vaikas, ir taip planuoti valstybės biudžetą. Kiekvienam naujagimiui reikėtų skirti 10 000 eurų krepšelį. Tai didelė suma, tačiau ji būtų ne dovana ir ne išlaidavimas, o pagrįsta investicija į šalies išlikimą.

Emigrantų grįžimas taip pat neturėtų būti vertinamas vien per sentimentų prizmę. Tam reikalingas konkretus algoritmas: geras darbas, mokyklos vaikams, būstas ir sklandžiai sutvarkyti dokumentai. Spūstyse dūstančiam miestui būtinas ne dar vienas skubotas sprendimas, o rimta urbanistikos studija ir nedelsiant pradėtas infrastruktūros plėtros veiksmų planas. Ilgas eiles pas gydytojus pirmiausia reikia spręsti vertinant švietimo ir sveikatos procesų valdymą.

Jeigu bent vienas iš šių gyvybiškai svarbių klausimų tampa ne aiškiu planu, o partinių interesų susidūrimu, Lietuvoje ir toliau liks tos pačios spūstys, tos pačios eilės bei toliau tuštėjanti šalis.

Kai laimi Lietuva, laimi ir visi kuriantieji

Stiprus verslas ir stipri valstybė neturi judėti skirtingomis kryptimis. Kai sekasi Lietuvai, sekasi ir visiems, kurie joje kuria, stato bei dirba. Tai yra patriotizmo ir pragmatizmo jungtis ne plakate, o kasdienybėje.

Tam reikia dviejų dalykų: širdies, kuri supranta, kodėl, ir galvos, kuri žino, kaip. Patriotizmo ir pragmatizmo.