Pensija tik nuo 70-ies?: Suomijos siūlymas kelia klausimą, kas laukia Lietuvos

Europoje vis garsiau kalbama apie esminius pensijų sistemos pokyčius. Didelės valstybių skolos ir visuomenių senėjimas skatina svarstyti sprendimus, tarp jų – pensinio amžiaus nukėlimą iki 70 metų ar net dar vėliau.

Tokį žingsnį šiuo metu siūloma žengti Suomijoje. Ateityje pensinis amžius ten galėtų būti dar labiau didinamas, nes jį numatoma susieti su gyventojų tikėtina gyvenimo trukme: šiam rodikliui augant, didėtų ir amžius, nuo kurio galima gauti pensiją.

Lietuvoje senstančios visuomenės problema taip pat aptarinėjama jau daugelį metų. Todėl kyla klausimas, ar panašūs sprendimai kada nors galėtų būti svarstomi ir čia.

Suomijoje siūloma riba – 70 metų

Suomijos finansų ministerija pateikė siūlymą minimalų senatvės pensijos amžių pakelti iki 70 metų. Tai būtų dalis programos, kuria per būsimą parlamento kadenciją siekiama viešuosius finansus sustiprinti 8–11 mlrd. eurų.

Pagal ministerijos planą, kiekvienai vėlesnei amžiaus grupei pensinis amžius būtų didinamas po šešis mėnesius, kol pasiektų 70 metų ribą. Po to jis ir toliau būtų koreguojamas pagal tikėtinos gyvenimo trukmės pokyčius.

Ministerijos skaičiavimu, dėl tokio sprendimo dirbančiųjų skaičius galėtų išaugti 50–120 tūkst. žmonių.

Tačiau iniciatyva sulaukė profesinių sąjungų pasipriešinimo. Profesinių sąjungų konfederacijos STTK pirmininkė Else-Mai Kirvesniemi nurodė, kad Suomijos pensijų sistema neturėtų būti naudojama kaip priemonė valstybės skolai mažinti. Jos teigimu, sistema yra gerai valdoma ir tvari, todėl jos keisti nereikėtų.

STTK duomenimis, faktinis išėjimo į pensiją amžius Suomijoje jau dabar siekia 63,2 metų, o šalyje yra beveik 330 tūkst. bedarbių. E. M. Kirvesniemi vertinimu, norint, kad žmonės dirbtų ilgiau, būtinos darbo vietos, mokymosi galimybės, tinkamas darbo krūvis ir dėmesys darbuotojų gerovei.

Ji taip pat pabrėžė, kad įstatyminis pensinio amžiaus didinimas valstybei greitos finansinės naudos neatneštų, o reikšminga tokio sprendimo našta gultų ant jaunesnių kartų pečių.

Seimo narys R. Žemaitaitis pareiškė, kad tokie planai Suomijoje, jo nuomone, turėtų išprovokuoti riaušes. Jis tai siejo su, jo žodžiais, „Napoleonų politikų“ siekiu kariauti ir leisti visuomenės pinigus, taip pat tvirtino, kad panaši padėtis esą susiklostė Lietuvoje.

R. Žemaitaitis teigė, kad virš Lietuvos tarsi kabo juodas debesis, ir kritikavo socialdemokratus dėl, jo vertinimu, skolinimosi bei galimų pasekmių ateityje.

Ar Lietuvai tai neišvengiama?

VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkės ir dėstytojos Živilės Simonaitytės-Vasiliauskienės vertinimu, jei valstybės politikos kryptis nesikeis, pensinio amžiaus ilginimo ateityje išvengti nepavyks.

Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje mažėja dirbančiųjų, demografinė ir gimstamumo padėtis yra labai bloga bei toliau prastėja. Mokslininkė taip pat pažymėjo, kad be plataus masto karo Ukrainoje migracijos situacija Lietuvoje būtų buvusi gerokai prastesnė.

Anot Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės, ekonominiu požiūriu pensinio amžiaus ilginimas ateityje gali likti vienintelis būdas spręsti mažėjančio dirbančiųjų skaičiaus problemą. Ji taip pat pabrėžė, kad reikšmės turi Lietuvos atsilikimas produktyvumu nuo pažangiausių valstybių.

Mokslininkės teigimu, kol produktyvumas nėra pakankamai padidintas, siekiant uždirbti tą pačią sumą tenka galvoti apie didesnį darbo kiekį. Todėl, jos vertinimu, būtina maksimaliai koncentruotis į produktyvumo didinimą.

Ministrė I. Ruginienė Žinių radijui sakė mananti, kad Lietuva dar nėra pasiruošusi pensinio amžiaus didinimui. Ji nurodė, kad dažnai jau 50 metų sulaukę žmonės susiduria su sveikatos problemomis, nebegali dirbti įprasto darbo ir turi ieškoti lengvesnės veiklos arba patenka į nedarbo spąstus.

Ministrė taip pat išskyrė vyresnių nei 55 metų žmonių diskriminaciją darbo rinkoje, kai darbdaviai renkasi jaunesnius darbuotojus. Kol šios problemos neišspręstos, ji nemato galimybių ilginti pensinį amžių.

I. Ruginienės teigimu, Lietuva galėtų svarstyti tokį žingsnį tik išsprendusi šiuos klausimus. Ji pabrėžė, kad Šiaurės ir kitose pažangiose valstybėse žmonės iki 67 ar 70 metų gali likti darbo rinkoje išsaugodami sveikatą ir patys apsispręsti, kada baigti dirbti.

Pasak ministrės, Lietuva kol kas nėra tokioje situacijoje, todėl pirmiausia reikėtų siekti, kad šalies žmonės galėtų dirbti iki 65 metų, vėliau išeiti į užtarnautą poilsį ir skirti laiko ne vien darbui.

Vyresniems darbuotojams sunkumų netrūksta jau dabar

„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pensinio amžiaus ilginimą vadino techniniu sprendimu, kuriuo matematiškai ieškoma tvaresnės pusiausvyros. Tokia priemonė remiasi prielaida, kad vėliau į pensiją išeinantys žmonės sėkmingai tęstų darbą.

Vis dėlto, jos teigimu, darbo rinka patiria ir kitų radikalių pokyčių, galinčių iškreipti laukiamą rezultatą. Nors ilgėjanti gyvenimo trukmė, gerėjanti vyresnių žmonių sveikata ir darbingumas leidžia natūraliai ilgiau dirbti, kintanti darbo rinka kelia ir nemažai rizikų.

Ekonomistė pažymėjo, kad ne visose Europos darbo rinkose vyresni žmonės sėkmingai įsidarbina, jose nėra įsitvirtinę mokymosi visą gyvenimą įpročiai, nuoseklios ilgalaikės karjeros galimybės ar veiksminga persikvalifikavimo ir profesijos keitimo sistema.

Dėl to, I. Genytės-Pikčienės vertinimu, priešpensinio amžiaus ilginimas nėra universali priemonė pensijų sistemos stabilumui užtikrinti, nes vyresniems asmenims gali būti vis sunkiau atitikti darbo rinkos poreikius, susirasti darbą ar jį išlaikyti.

Ji priminė, kad po ankstesnio pensinio amžiaus vėlinimo Lietuvoje jau matyti šio sprendimo ribotumas: žmonėms, kuriems iki pensijos liko nedaug laiko, sunku įsidarbinti, todėl teko keisti ir pritaikyti nedarbo išmokų tvarką.

Atsparumą lemia ne tik pensinis amžius

Anot ekonomistės, gebėjimas prisitaikyti prie senėjančios visuomenės priklauso nuo kompleksinių švietimo, perkvalifikavimo ir mokymosi visą gyvenimą priemonių, taip pat nuo pačių žmonių noro bei pastangų išlikti darbo rinkoje.

Ji pabrėžė ir pensijų sistemos atsparumo bei asmeniškai sukauptų lėšų senatvei svarbą. Prastėjant dirbančiųjų ir senjorų santykiui, atsparesnės yra daugiapakopės sistemos, kuriose išmokas lemia ne tik einamųjų įmokų ir išmokų principas, bet ir per darbingą gyvenimą sukauptas individualus turtas.

I. Genytė-Pikčienė taip pat išskyrė demografines problemas švelninančias priemones – tvarų gimstamumo skatinimą ir atidžiai valdomą migracijos politiką.

Jos teigimu, kiekvienam žmogui svarbu visą gyvenimą mokytis ir tobulėti, rūpintis sveikata bei kaupti finansines atsargas ar turtą. Tai galėtų padėti atlaikyti ilgalaikes tendencijas arba bent suteikti daugiau pasirinkimo laisvės ateityje.

Ekonomistė neatmetė, kad Lietuvos valdžia prie pensinio amžiaus ilginimo klausimo ateityje gali grįžti dar ne kartą.