Priklausomybė slepiasi arčiau, nei manote: kunigas Dvareckas įspėja apie šeimos daromą klaidą

Kunigas Kęstutis Dvareckas, daugybę metų padedantis priklausomiems žmonėms sveikti, pabrėžia, kad priklausomybė paveikia ne vien vartojantį ar lošiantį žmogų. Į šią ligą įtraukiami ir jo artimieji. Šiandien pavojų gali slėpti vaisiais kvepiančios elektroninės cigaretės, pernelyg ilgai geriami vaistai ar iš pirmo žvilgsnio nekaltas lošimas telefonu.
Priklausomybę ne visuomet galima atpažinti iš karto. Žmogus gali turėti darbą, vadovauti kitiems, kurti šeimą, būti linksmas ir charizmatiškas, tačiau jo problema ilgą laiką gali likti nepastebėta.
Pasak K. Dvarecko, svarbus signalas yra nuolatinis siekis medžiaga ar tam tikru elgesiu pakeisti savo emocinę būseną.
Priklausomybė prasideda nuo noro nutildyti jausmus
Su psichoaktyviosiomis medžiagomis ar rizikingu elgesiu gali susidurti bet kas, tačiau žmonės į tai įsitraukia nevienodai. Vieni savo gyvenime jaučiasi pakankamai gerai, o kiti medžiagos poveikį priima kaip trūkstamą dalyką, trumpam numalšinantį gėdą, baimę ar nerimą.
K. Dvarecko teigimu, į priklausomybę linkęs žmogus gali nepriimti liūdesio ar nerimo ir mėginti šias būsenas kuo greičiau užslopinti. Anot jo, jausmai praneša apie gyvenime nepastebėtas problemas, tačiau vietoje išvadų darymo žmogus gali bandyti juos nutildyti.
Kunigas priklausomybę vadina psichikos ir elgesio sutrikimu, susijusiu su medžiagų vartojimu arba žalingu elgesiu. Ji pasireiškia tuo, kad žmogus tęsia savo veiksmus net patirdamas skaudžias pasekmes.
Jis pabrėžia, kad tai nėra tik valios stokos ar moralinio silpnumo klausimas. Kuo ilgiau žmogus nekreipia dėmesio į priežastis, dėl kurių nori save nuskausminti, tuo labiau problema gali stiprėti.
Net lošėjas, pasak K. Dvarecko, gali būti veiksmingas vadovas, sąmojingas, linksmas ir charizmatiškas. Ligai progresuojant ima ryškėti skolos, melas, santykių bei darbo sunkumai.
Elektroninės cigaretės jaunimą vilioja tarsi saldumynai
Didelį susirūpinimą K. Dvareckui kelia jauni žmonės. Jis atkreipia dėmesį, kad paauglius šiandien pasiekia daug įvairių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo būdų, o dalis elektroninių cigarečių savo išvaizda primena saldainius ir kvepia vaisiais.
Toks pateikimas, jo vertinimu, gali suklaidinti tiek vaikus, tiek tėvus, kurie įrenginį gali laikyti nepavojingu arba prilyginti paprastai cigaretei. Kunigas elektroninių cigarečių parduotuves palygina su saldainių skyriais.
Tv3.lt pašnekovo teigimu, jaunuoliai kartais vartoja skirtingų medžiagų mišinius, o tai gali būti susiję su psichikos sveikatos sutrikimais. Kai kuriems prasideda haliucinacijos ar psichozės, jie patenka į psichiatrijos ligonines, praranda studijas, emocinę pusiausvyrą ir įprastą gyvenimo ritmą.
K. Dvareckas pabrėžia, kad kuo vėliau žmogus pradeda eksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis, tuo geriau. Vis dėlto, jo vertinimu, pagalbos jaunimui Lietuvoje dar trūksta.
Norą pabandyti dažnai lemia siekis pritapti prie bendraamžių ir tapti madingos grupės dalimi. Tačiau pasekmių rizika kiekvienam žmogui skiriasi: vienam vartojimas ilgai gali neatrodyti pavojingas, o kitam padariniai greitai tampa sunkūs ir negrįžtami.
Kunigo nuomone, geriausia apskritai neeksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis. Kilus klausimų, pagalbos reikėtų ieškoti nelaukiant, kol problema taps akivaizdi.
Jis išskiria Kauno paauglių skyrių Respublikiniame priklausomybės ligų centre, kuriame dirbama su priklausomais paaugliais. Kitos iniciatyvos, pasak jo, dar tik formuojasi.
Tėvams jis pataria neapsiriboti draudimais ar bausmėmis. Įtarus vartojimą, verta kreiptis į specialistus konsultacijos, net jei pats jaunuolis problemą neigia.
Priklausomybė nuo vaistų gali būti nematoma
K. Dvareckas atkreipia dėmesį ir į ilgai psichotropinius vaistus vartojančius žmones. Jis mini situacijas, kai vaistai geriami metų metus, dozės didinamos, nors tokio ilgalaikio vartojimo nerekomenduoja ir dalis psichiatrų.
Anot jo, tokiu atveju žmogus gali nebejausti nerimo ar kitų būsenų, nuo kurių bandė pabėgti, tačiau ilgainiui jis gali apskritai nieko nebejausti. Negavęs vaistų jis patiria abstinenciją, o juos vartodamas nejaučia nieko.
Kunigas įspėja, kad savarankiškai nutraukti vaistų vartojimo negalima, ypač jei jie buvo vartojami ilgai arba didelėmis dozėmis. Dėl dozės mažinimo bei nutraukimo plano būtina tartis su gydytoju.
Jo teigimu, ši priklausomybė kartais slepiasi po išoriškai įprastu gyvenimu, todėl tiek pats žmogus, tiek jo aplinka ilgai gali nesuprasti, kad jau reikia pagalbos.
Lošti galima nepastebimai – užtenka telefono
Dar viena K. Dvarecko minima grėsmė yra elgesio priklausomybės, ypač lošimas. Prisijungti prie lošimų, pasiskolinti pinigų ir tęsti žaidimą taip, kad šeima nieko neįtartų, šiandien galima tiesiog telefonu.
Pasak jo, lošimo finansinės pasekmės gali būti itin skaudžios, nes pralošiamai sumai nėra tokios ribos, kokią organizmas galiausiai nustato išgerto alkoholio kiekiui.
Kai lošimas tampa liga, žmogui gali reikėti bet kokia kaina užsimiršti, trumpam nuskausminti save ir toliau lošti. K. Dvarecko teigimu, dėl galimybės lošti jis gali būti pasiryžęs užstatyti bet ką.
Lošimo priklausomybė keičia ne tik žmogaus psichiką, bet ir visą jo gyvenimą už žaidimo ribų. Kunigas kalba apie prarandamus santykius, nykstančius interesus, nutrauktas studijas, skolas ir beviltiškumo jausmą.
Finansiniai nuostoliai gali būti ypač dideli, o daliai žmonių kyla ir savižudybės rizika. Todėl artimieji turėtų rimtai reaguoti į didėjančias skolas ir staigius žmogaus elgesio pokyčius.
Artimieji iš meilės gali palaikyti ligą
Dažnai pirmieji problemą pastebi artimieji, tačiau jie gali netyčia prisidėti prie priklausomybės palaikymo. Jie apmoka skolas, teisina žmogų darbdaviams ar giminaičiams, patiki pažadais, kad vartojimas arba lošimas nepasikartos.
K. Dvarecko teigimu, tai daroma iš rūpesčio ir meilės, bet finansinė pagalba gali tik padėti priklausomybei augti. Jei žmogus supranta, kad jo sukeltos problemos lengvai išsprendžiamos, jis gali tęsti lošimą.
Kunigas pabrėžia, kad iš didelio rūpesčio artimieji kartais tampa ligos donorais, užuot padėję stabdyti įsitraukimą ir nukreipę žmogų į sveikimą. Priklausomas žmogus dažnai neigia savo problemą, tačiau aplinkiniams taip pat gali būti sunku pripažinti tikrąjį jos mastą.
Artimieji gali ilgus metus gyventi nerime, meluoti aplinkiniams ir tikėti pažadais. Jų pagalba yra svarbi, tačiau ji neturėtų reikšti nuolatinio skolų dengimo ar pasekmių slėpimo.
K. Dvareckas ragina artimuosius rūpintis ir savimi, kreiptis į specialistus ar savipagalbos grupes bei nustatyti priklausomam žmogui aiškias ribas.
Kreiptis pagalbos kartais trukdo baimė, kad gydymas bus pažymėtas dokumentuose ir vėliau pakenks karjerai, studijoms ar galimybei gauti paskolą. Kunigo nuomone, artimieji tokią baimę kartais dar sustiprina, mėgindami apsaugoti žmogų nuo galimų nepatogumų. Tačiau delsimas gali padėtį gerokai pabloginti.
Pagalbos nereikia laukti iki „dugno“
Dažniausiai žmonės pagalbos kreipiasi jau atsiradus pasekmėms: skyryboms, prarastam darbui, pablogėjusiai sveikatai, skoloms ar sunkumams rūpinantis vaikais.
Vis dėlto K. Dvareckas sako, kad nereikėtų laukti, kol problemos taps akivaizdžios. Nerimą dėl savo santykio su tam tikra medžiaga ar lošimu jaučiantis žmogus gali pasitarti su specialistu ir neturėdamas aiškios diagnozės.
Anot jo, priklausomybė retai prasideda staiga – ji vystosi ignoruojant įspėjamuosius signalus. Jis ragina pajutus nerimą ateiti pasikalbėti bei pasidomėti anoniminių alkoholikų, narkomanų ar lošėjų grupėmis.
Dalis susitikimų vyksta nuotoliu. Į atvirą susirinkimą galima ateiti vien paklausyti kitų žmonių patirčių ir palyginti jas su savąja. K. Dvarecko teigimu, apie priklausomybę daugiau kalbant viešai mažėja stigma, todėl žmonės drąsiau pagalbos ieško anksčiau.
Detoksikacija yra tik sveikimo pradžia
Pagalbos būdas priklauso nuo vartotų medžiagų, vartojimo trukmės, žmogaus sveikatos būklės ir reikalingos paramos.
Ilgai vartojus alkoholį ar kai kuriuos vaistus, staigus nutraukimas gali būti pavojingas, todėl pirmiausia gali reikėti medikų pagalbos. K. Dvareckas akcentuoja, kad organizmo detoksikacija nėra gydymo pabaiga.
Jo teigimu, išvalius organizmą kai kuriems žmonėms gali pasirodyti, kad jie jau pasveiko ir gali gyventi kaip anksčiau, tačiau tai yra saviapgaulė. Po to prasideda terapinis darbas, darbas su savimi ir atsakomybės už sveikimą prisiėmimas.
Vieniems gali užtekti dienos centro, psichiatro, priklausomybių konsultanto pagalbos ir savipagalbos grupių. Kitiems prireikia stacionarinio gydymo, o sudėtingesniais atvejais – ilgalaikės reabilitacijos.
Kunigas pažįsta žmonių, kuriems padėjo intensyvus savipagalbos grupių lankymas, tačiau pabrėžia, kad vieno sprendimo visiems nėra. Po reabilitacijos kai kuriems dar reikia pagalbos grįžtant į darbo rinką, tvarkant skolas ar ieškant būsto.
Sveikimas nesibaigia vien nustojus vartoti. Reikia mokytis spręsti kasdienius sunkumus, kalbėti apie netektis bei konfliktus ir palaikyti ryšį su žmonėmis, padedančiais negrįžti prie senų įpročių.
K. Dvareckas šį procesą lygina su dantų higiena: kuo anksčiau problemai skiriamas dėmesys, tuo lengviau ją spręsti vėliau. Blaivumas, jo teigimu, reiškia ne tik nevartojimą, bet ir gebėjimą adekvačiai vertinti save, savo gyvenimą bei situacijas ir priimti tinkamus sprendimus. Tam kartais prireikia ilgalaikės pagalbos bei savipagalbos grupių.
Priklausomybė gali paliesti įvairaus amžiaus, profesijų ir patirčių žmones. Svarbiausia ne spėlioti, ar žmogus jau pasiekė „dugną“, bet laiku atpažinti pasikeitusį santykį su medžiaga ar elgesiu ir kreiptis pagalbos. Kuo anksčiau žmogus išdrįsta apie tai kalbėti, tuo daugiau galimybių sustabdyti ligos progresavimą.




