Samanos gali užkariauti veją: ką rudenį būtina padaryti, kad pavasarį neliktų plikų plotų

Rudens spalvos ir derlius džiugina, tačiau vėstantys rytai jau praneša apie artėjančią žiemą. Kol gamta pamažu ruošiasi ramybės laikotarpiui, kiemuose dar reikia atlikti svarbius paskutinius vejos priežiūros darbus.

Kaip pasirūpinti, kad pavasarį veja vėl būtų sodriai žalia, nurodoma „Linas Agro“ pranešime žiniasklaidai.

Lapai ir vaisiai ant vejos gali sukelti rimtų problemų

Agronomas ir kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas teigia, kad ankstyvą rudenį patręštai ir atsėtai vejai prieš žiemą vis dar būtina priežiūra. Vienas svarbiausių darbų – surinkti ant jos nukritusius lapus.

Specialistas perspėja, kad pūti palikti lapai bei nukritę vaisiai žolei gali pakenkti, o padariniai labiausiai pasimatys tik pavasarį. Storas lapų sluoksnis neleidžia žolei gauti pakankamai šviesos ir oro, po juo kaupiasi drėgmė, todėl susidaro tinkama terpė grybinėms ligoms.

Pūvantys vaisiai taip pat gali paskatinti vejos iššutimą. Jei rudenį lapai ir vaisiai nebus surinkti, pavasarį žalios vejos vietoje gali atsirasti plikų plotų, kurių atkūrimas pareikalaus ir laiko, ir papildomų išlaidų.

Nuvalius veją, ją dar reikėtų nupjauti. Agronomė ir „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė aiškina, kad paskutinio pjovimo metas priklauso nuo oro bei žolės augimo tempo. Šiltą rudenį pjauti gali tekti net lapkritį.

Prieš žiemą žolės negalima nupjauti pernelyg trumpai, bet nereikėtų palikti ir aukštos. Aukšta žolė po sniegu gali išgulti ir tapti palankia aplinka ligoms, o per trumpa veja bus jautresnė šalčiui bei sunkiau peržiemos. Specialistė nurodo, kad tinkamiausias aukštis yra apie 4–5 centimetrus.

Rudeninės trąšos ir kalkinimas padeda kovoti su samanomis

Vien nupjauti žolę ir pašalinti lapus nepakanka – prieš žiemą svarbus ir paskutinis rudeninis tręšimas. R. Kanevičienė pabrėžia, kad reikėtų rinktis būtent šiam laikotarpiui skirtas trąšas, kuriose vyrauja kalis ir fosforas.

Ypač svarbus fosforas, nes jis stiprina augalo šaknis ir padeda vejai geriau ištverti žiemą. Tręšimo datą reikėtų pasirinkti pagal orus ir vejos augimą, o ne pagal kalendoriaus mėnesį. Tačiau lapkritį bei gruodį trąšų naudoti jau nebereikia.

T. Gurskas taip pat pataria atkreipti dėmesį į trąšas su geležies sulfatu. Jos gali padėti kovoti su samanomis, tačiau tokias priemones būtina naudoti atsargiai prie kiemo dangų.

Geležies sulfato turinčių trąšų negalima palikti ant trinkelių, bortelių ar kitų kietų paviršių, nes joms ištirpus gali atsirasti sunkiai pašalinamų rudų dėmių.

Agronomė primena, kad vien tręšimu problemos gali nepavykti išspręsti. Reikia įvertinti ir dirvos rūgštingumą: pernelyg rūgščioje žemėje veja prasčiau įsisavina maistines medžiagas, silpnėja ir užleidžia vietą samanoms. Todėl rūgščią dirvą rudenį rekomenduojama kalkinti.

Kalkes geriausia išberti prieš lietų, o jei kritulių nėra – gausiai palaistyti, kad veikliosios medžiagos patektų į dirvą. Rekomenduojama naudoti 5 kg granuliuotų kalkių vienam arui, tačiau kiekį galima didinti iki 10 kg.

Kalkes galima berti rankomis arba naudoti specialų barstytuvą. Taip pat būtina laikytis 2–3 savaičių pertraukos tarp trąšų ir kalkių išbėrimo.

Žiemą dėmesį verta skirti pusnims

Atėjus žiemai vejos priežiūros darbų sumažėja, tačiau jos būklę vis tiek lemia oro sąlygos. T. Gurskas pažymi, kad svarbus ne vien sniego kiekis, bet ir tai, ar jis iškrinta ant įšalusios, ar dar minkštos žemės.

Jeigu dirva nėra įšalusi, po sniego danga žolė gali pradėti šusti. Todėl susikaupusių pusnių nereikėtų ignoruoti – jas pašalinus galima sumažinti tikimybę, kad pavasarį teks tvarkyti pažeistus vejos plotus. Vis dėlto, jei žemė jau įšalusi ir kieta, imtis veiksmų nereikia.

Pasibaigus rudens darbams, T. Gurskas siūlo nepamiršti ir visą sezoną naudotos technikos. Žoliapjovę verta išvalyti, sutepti jos dalis, pagaląsti peilius bei paruošti kitam sezonui – tuomet pavasario darbai bus paprastesni.