Šimtmetį pasitikusi Veronika atskleidė: keturios vertybės, vedusios per sunkiausius laikus

Lapkričio 4 dieną 100-ąjį gimtadienį minėjo Vidiškiuose gyvenanti ilgametė pedagogė Veronika Sabūnienė. Dar prieš šventę ją aplankė artimieji, kaimynai, vietos mokyklos mokytojai ir seniūnijos atstovai. Jubiliatė svečius priėmė džiugiai, bendravo, dalijosi gyvenimo prisiminimais bei džiaugėsi jai skiriamu dėmesiu ir rūpesčiu.

Ukmergės rajono savivaldybės pranešime nurodoma, kad Veronika savo sveikata nesiskundžia ir skausmų nejaučia. Tiesa, pastaruoju metu jai sunkiau vaikščioti, todėl iš namų ji išvyksta itin retai.

Kelias iš karo nusiaubto kaimo į gimnaziją

Veronika gimė Ukmergės apskrities Siesikų valsčiaus Belazariškių kaime. Ji augo gausioje žemdirbių šeimoje, kurioje buvo keturios seserys ir keturi broliai. Kasdienybė šeimai buvo sunki, nes darbai ūkyje trukdavo nuo ankstyvo ryto iki vakaro.

Dar didesni išmėginimai šeimą ištiko karo ir pokario laikotarpiu. Vienas Veronikos brolių buvo ištremtas į Vorkutos lagerius, kiti vaikai išsiskirstė, o tėvai mirė labai jauni: motinai buvo 52-eji, tėvui – 54-eri. Be tėvų likusi mergina apsigyveno pas vyresniąją seserį.

Veronika buvo jauniausia iš seserų ir penktasis vaikas šeimoje. Ji pasakojo, kad dabar iš visų šeimos vaikų yra likusi vienintelė gyva. Moteris prisiminė ir vokiečių atsitraukimo metu sudegintą kaimą bei klojimus, į kuriuos jau buvo suvežtas rudens derlius. Žmonės tuomet neteko maisto atsargų.

Šimtametė prisiminė patirtą badą ir laiką, kai netikėtai gavę žirnių žmonės juos valgydavo tiek rytą, tiek vakare.

Nepaisydama skurdo ir sunkių aplinkybių, Veronika troško mokytis. 1948 metais ji baigė Ukmergės mergaičių gimnaziją. Ji teigė buvusi vienintelė šeimoje, kuriai pavyko ištrūkti iš kaimo, nors tėvas šiam siekiui nepritarė, nes manė, kad svarbiausias yra ūkis ir darbas jame.

Mokytojos gyvenimas Vidiškiuose

Iškart po gimnazijos baigimo Veronika buvo paskirta pradinių klasių mokytoja Bukonyse. Po metų, 1949-aisiais, ji persikėlė į Vidiškius. Siekdama įgyti daugiau žinių, ji mokėsi Kauno mokytojų seminarijos neakivaizdiniame skyriuje ir 1951 m. liepos 30 dieną įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją.

Pradėjusi dirbti Vidiškiuose, ji rado pradinę mokyklą, kurioje buvo suformuota pirmoji penktoji klasė. Į ją pakvietė ir anksčiau pradinį mokslą baigusius mokinius. Veronika prisiminė, kad mokinių buvo daug, jie buvo labai geri, mokytojai dirbo dviem pamainomis, o mokytojo žodis anuomet turėjo ypatingą autoritetą.

Vėliau pedagogė baigė kursus ir tapo matematikos mokytoja. Šį darbą ji dirbo iki pensijos. Tačiau ir išėjusi iš mokytojos darbo ji nenutraukė ryšio su tuomete Vidiškių vidurine mokykla – dar vienuolika metų dirbo mokyklos bendrabučio auklėtoja.

Vidiškiuose Veronika sutiko ir būsimą vyrą Kazimierą Sabūną. Pora susituokė 1952 metais, o 1954-aisiais susilaukė sūnų dvynių Kosto ir Rimanto.

Sūnus Kostas pasakojo, kad jo mama visada buvo itin darbšti: mokytojos pareigas ji derino su dideliu namų ūkiu, augino gyvulius, rūpinosi daržais ir daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui.

Veronika nurodė, kad daugiau vaikų nesusilaukė dėl tuometinių aplinkybių. Pagimdžiusi dvynius ji motinystės atostogose galėjo būti tik 54 dienas, o paskui privalėjo grįžti į darbą, todėl neturėjo galimybės likti namuose.

Kostas taip pat prisiminė, kad susituokę tėvai gyveno valdiškame dviejų dalių name be vandens ir tualeto. Tėvas vietos ūkyje dirbo elektriku. Maždaug 1975 metais mokytojams buvo pastatytas aštuonių butų namas, kuriame Veronika gyvena iki šiol. Kazimieras Sabūnas, patyręs insultą, mirė 2000 metais.

Kasdienis ryšys su šeima ir kaimynų pagalba

Šiandien Veronika džiaugiasi šeima: dviem sūnumis, 4 anūkais ir 7 proanūkiais. Kostas gyvena Klaipėdoje, Rimantas – Vilniuje, tačiau ryšys su mama nenutrūksta.

Pasak Kosto, sūnūs mamą nuolat aplanko ir telefonu su ja kalbasi kiekvieną dieną. Abu broliai ne kartą ragino ją persikelti gyventi pas juos, tačiau Veronika palikti savo namų nenori.

Senolę aplanko ir vaikaičiai, buvę jos mokiniai, taip pat dažnai užsuka sūnėnas, Seimo narys Rimas Jankūnas. Veronika pabrėžia nesijaučianti vieniša ir visos šeimos vardu dėkoja kaimynams.

Ypač ji vertina kaimynės Aldonos Rupšienės rūpestį. Ši kasdien aplanko šimtametę, padeda jai buityje bei parūpina maisto produktų.

Paklausta apie ilgo ir prasmingo gyvenimo paslaptį, Veronika Sabūnienė ją sieja su darbu, gerumu, nuoširdumu ir meile žmonėms.

Jubiliejaus proga – daug sveikinimų

Artėjant jubiliejui į Veronikos namus susirinko nemažai sveikintojų. Ją aplankė Vidiškių seniūnijos seniūnas Virgilijus Štaras, seniūnijos darbuotojai, Vidiškių pagrindinės mokyklos direktorė Laimutė Strelčiūnienė, pedagogai ir kaimynai. Iš Klaipėdos su žmona Birute atvyko sūnus Kostas. Vilniuje gyvenantis Rimantas dėl sveikatos atvykti negalėjo, tačiau mamą pasveikino telefonu.

Paprastai šimtamečius jubiliatus asmeniškai pasveikina ir savivaldybės vadovai, tačiau Veronikos šeima nusprendė, kad dar vienas vizitas jai būtų pernelyg varginantis. Kostas paaiškino, kad mama yra labai vaišinga, tačiau viena deramai priimti sveikintojų nepajėgtų, o šeimos nariai tuo metu negalėjo atvykti jai padėti.