Vėžio gydymą vis dar gaubia mitai: ką būtina žinoti apie chemoterapiją, sportą ir cukrų

Onkologijos gydymas per kelis pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitė. Atsirado naujų gydymo būdų, terapija vis dažniau pritaikoma konkrečiam pacientui, o šalutinių reiškinių kontrolei skiriama daugiau dėmesio.

Vis dėlto tarp pacientų tebėra paplitę seni įsitikinimai: esą chemoterapija neišvengiamai sukelia labai sunkią savijautą, gydymo laikotarpiu negalima būti fiziškai aktyviems, o imunoterapija neturi jokio šalutinio poveikio.

Inovatyvios onkologijos centre „Onco“ pacientus konsultuojanti gydytoja onkologė-chemoterapeutė Severija Pajėdienė apžvelgia penkis dažnai pasitaikančius mitus ir nurodo, ką apie juos šiandien žinoma iš medicinos praktikos bei mokslo.

1. Chemoterapija visuomet būna itin sunki

Taip teigti nebegalima. Daugeliui pacientų šiuolaikiniai palaikomieji vaistai ir individualiai sudarytos gydymo schemos leidžia chemoterapiją toleruoti lengviau nei prieš dešimtmetį. Gydymo sunkumas priklauso nuo vartojamo vaisto, jo dozės ir asmeninės organizmo reakcijos, todėl vieno visiems tinkančio scenarijaus nėra.

2. Imunoterapija nesukelia šalutinių reiškinių

Tai nėra tiesa. Nors imunoterapijos veikimas skiriasi nuo klasikinės chemoterapijos, ji taip pat gali sukelti nepageidaujamų poveikių. Jie dažniausiai susiję su pernelyg aktyvia imunine sistema ir gali pasireikšti odos, žarnyno, skydliaukės ar kitų organų uždegimais. Tokie reiškiniai gali atsirasti bet kuriuo gydymo etapu, todėl paciento stebėjimas yra svarbus.

3. Nesant simptomų, kraujo tyrimų atlikti nereikia

Šis įsitikinimas gali būti pavojingas. Reikšmingi organizmo pokyčiai, pavyzdžiui, sumažėjęs baltųjų kraujo kūnelių – neutrofilų – kiekis, dažnai nejuntami tol, kol neprasideda infekcija. Neretu atveju vieninteliu jos požymiu tampa karščiavimas. Reguliarūs kraujo tyrimai padeda gydytojui laiku pakoreguoti gydymą, dar neatsiradus ryškiems simptomams.

4. Gydymo metu sportuoti draudžiama

Priešingai, Amerikos klinikinės onkologijos draugijos gairėse aktyvaus gydymo laikotarpiu rekomenduojami reguliarūs aerobiniai ir jėgos pratimai. Jie gali mažinti nuovargį, padėti išsaugoti fizinę ištvermę bei raumenų jėgą, taip pat gerinti nuotaiką ir gyvenimo kokybę. Vis dėlto fizinio aktyvumo intensyvumą būtina aptarti su gydytoju, įvertinus individualią paciento būklę.

5. Susirgus vėžiu būtina visiškai atsisakyti cukraus

Šis klausimas nėra toks vienareikšmis ir dėl jo diskutuoja net specialistai. Vėžinės ląstelės iš tiesų sunaudoja daugiau gliukozės nei sveikos ląstelės, o nuolat padidėjęs cukraus ir insulino kiekis organizme siejamas su didesne kai kurių vėžio rūšių rizika.

Tačiau gliukozės koncentraciją kraujyje organizmas palaiko pastovią nepaisant mitybos, todėl šiuo metu nepakanka mokslinių įrodymų, kad trumpalaikis saldumynų vartojimas tiesiogiai pagreitintų konkretaus naviko augimą. Vieni specialistai, vadovaudamiesi atsargumo principu, siūlo riboti cukrų, o kiti pabrėžia visavertės ir subalansuotos mitybos reikšmę. Tinkamiausią mitybos planą gydymo metu rekomenduojama aptarti su gydytoju.