Vyras vąšelį į rankas paėmė vaikų namuose: vienas nėrinys jam atnešė net 700 eurų

Birštone gyvenantis Arūnas Mileris nuo vaikystės neria vąšeliu – pomėgiu, kuris vyrams vis dar laikomas neįprastu. Jo rankomis sukurti darbai įvairūs: nuo kavos puodelių padėkliukų iki sudėtingų raštų staltiesių.

Pastaruoju metu birštonietis vis dažniau renkasi religinę tematiką. Tokie nėriniai ypač domina užsienio pirkėjus, kurie ir įsigyja daugiausia jo darbų.

Didžiajam darbui ryžosi ne iš karto

Vieną itin didelį rankų darbo nėrinį Arūnas ilgai nedrįso pradėti. Kūrinys atrodė sudėtingas, be to, jis abejojo, ar atsiras norintis jį įsigyti. Vis dėlto nusprendė pabandyti ir prie darbo praleido maždaug du su puse mėnesio.

Šis nėrinys autoriui iki šiol yra pats mieliausias, o kartu – ir brangiausiai parduotas. Už pirmąjį tokį darbą jis gavo 700 eurų, ir tai nustebino patį kūrėją.

Arūnas džiaugiasi, kad didesniems jo darbams atsirado pirkėjų, todėl pomėgis, teikiantis malonumą, kartais leidžia ir užsidirbti.

Nerti vąšeliu jis išmoko dar pradinėse klasėse, kai gyveno vaikų namuose. Jau daugiau nei 40 metų vąšelį jis beveik kasdien paima į rankas.

Vyras juokiasi, kad vąšelį laiko netaisyklingai – mokykloje už tai net sulaukdavo pastabų, tačiau jam toks laikymas atrodo patogiausias.

Arūnas kilpas gali kabinti net nežiūrėdamas. Geriausiai jam sekasi rytais: jis keliasi anksčiau ir iki darbo pradžios kelias valandas skiria nėrimui. Dažniausiai kuria namuose, tačiau ilgesnėse kelionėse vąšelį bei siūlus pasiima ir į autobusą ar lėktuvą.

Vieni jo pomėgį, laikomą labiau moterišku, pašiepia, kiti stebisi vyro kantrybe bei kruopštumu. Pačiam Arūnui nėrimas pirmiausia yra hobis ir malonumas.

Per gyvenimą sukūrė šimtus nėrinių

Birštono muziejuje ant stalo Arūnas išdėliojo skirtingus savo kūrinius. Jis yra nunėręs šimtus darbų, nors tikslaus skaičiaus neskaičiavo. Pasak jo, jei visi parduoti nėriniai būtų sugrįžę, muziejuje jiems neužtektų vietos.

Mažesni dirbiniai sukuriami greičiau – Arūnas juos palygino su saldainiu vaikui, nes vienam tokiam darbui prireikia savaitės. Gavęs puodelio padėkliuko užsakymą, jis neria prieš darbą, per pietų pertrauką ir vakare, taip per dieną padarydamas pusę komplekto.

Sudėtingi ir dideli nėriniai pareikalauja daugiau pastangų. Tenka daug skaičiuoti, dėlioti raštus ir išlaikyti dėmesį, nes kitaip galima pridaryti klaidų. Arūnui yra tekę ardyti jau pradėtą darbą: vienas kraštas buvo išėjęs tarsi sijonas, todėl jis viską išardė ir pradėjo iš naujo.

Autorius pasakoja, kad pradėjęs dirbti stengiasi pamiršti visa kita ir visą dėmesį skirti vienam darbui.

Lietuvoje jo nėrinius perka retai, todėl dauguma kūrinių iškeliauja į užsienį. Religinės tematikos darbai ypač dažnai keliauja į Lenkiją, Italiją bei pas emigravusius lietuvius.

Arūnas turi ir dar vieną svajonę – jis planuoja nunerti beveik 3 kvadratinių metrų dydžio „Paskutinę vakarienę“. Kūriniui jis jau pasiruošęs ir viską apskaičiavęs, tačiau dar ieško plonesnių siūlų. Šio darbo vyras neparduos – ketina jį įrėminti savo namuose.