100-metės Veronikos gyvenimo kelias: sūnus atskleidė, kas ją lydėjo nuo vaikystės iki šiol

Vidiškiuose gyvenanti Veronika Sabūnienė lapkričio 4 dieną paminėjo įspūdingą 100 metų sukaktį. Jos jubiliejus sutapo beveik tuo pat metu, kai lapkričio 3-ąją šimtmetį atšventė Prezidentas Valdas Adamkus.

Apie mamos gyvenimą pasakojo 72 metų sūnus Kostas Sabūnas, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, toli nuo Ukmergės krašto.

Augo gausioje šeimoje ir nuo mažens dirbo

Veronika gimė 1926 metų lapkričio 4 dieną tuometinio Siesikų valsčiaus Bukonių kaime. Šeimoje augo aštuoni vaikai – keturios mergaitės ir keturi berniukai.

Anot K. Sabūno, šeimos gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau tėvai buvo darbštūs, o prie namų ir ūkio darbų prisidėdavo visi vaikai. Mama ne kartą pasakojo, kad parduotuvėje šeima pirkdavo tik žibalą, druską bei cukrų, o drabužius, buičiai reikalingus daiktus ir maisto atsargas pasigamindavo patys. Visa šeima nuo ryto iki vakaro triūsdavo darbuose.

Kai Veronikai sukako 15 metų, vyko karas. Tuo metu ji vos nebuvo išvežta, todėl šeimai teko slapstytis. Vyresnysis jos brolis buvo išvežtas, o kaimynas kitiems šeimos nariams pranešė, kad būtina bėgti. Tuomet visi išsiskirstė kas kur, neturėdami galimybės pasiimti daiktų. Vėliau tėvai už maišą žirnių pardavė arklį – tai buvo vienintelis jų maistas labai sunkiu laikotarpiu.

Siesikuose Veronika baigė keturias klases, vėliau – ir penktą bei šeštą skyrius. Tuo metu trūko mokytojų, todėl ji vienus metus ten pat dėstė matematiką. Vis dėlto tarp mokinių buvo daug lenkų, o Veronika nemokėjo lenkų kalbos, tad dirbti jai buvo sudėtinga.

Kadangi mokytojų reikėjo ir kitose vietovėse, Veronika gavo pasiūlymą mokytojauti Vidiškiuose. Į šį miestelį ji atvyko 1949 metais ir čia liko gyventi iki šiol – sukūrė šeimą bei užaugino vaikus.

Mokykla jos gyvenime liko visada

Veronika su vyru Kazimieru užaugino dvynius sūnus Kostą ir Rimantą. Kazimieras kolūkyje dirbo elektriku, o Veronika visą gyvenimą buvo mokytoja.

Pasak K. Sabūno, anuomet moterys į pensiją išeidavo sulaukusios 55 metų, tačiau mama ir baigusi mokytojos darbą nuo mokyklos nenutolo. Dar dešimt metų ji dirbo Vidiškių mokyklos bendrabučio vedėja, todėl mokykla išliko svarbia jos kasdienybės dalimi.

Rimantas su šeima dabar gyvena Vilniuje, o Kostas įsikūręs Klaipėdoje. Anksčiau jis gyveno Jonavoje ir dirbo „Azoto“ įmonėje, kuri dabar vadinama „Achema“. Per didžiąją 1989 metų gamyklos avariją jis buvo išvykęs. Po jos Kosto žmonos sesuo, medikė iš Klaipėdos, padėjo šeimai gauti butą šiame mieste, todėl pavyko pasikeisti gyvenamąja vieta ir išvykti iš Jonavos.

Abu broliai, turėdami galimybę, atvyksta į Vidiškius aplankyti mamos ir pabūti gimtinėje. Ją aplanko ir kiti šeimos nariai. Tačiau K. Sabūnas pabrėžia, kad su mama telefonu kalbasi kasdien bent po pusvalandį – ši tradicija šeimai yra itin svarbi.

Didelė šeima, bet Veronika ir šiandien nenori ilsėtis

Veronika Sabūnienė turi keturis anūkus ir septynis proanūkius. Visi jie jau suaugę ir, nors gyvena kitur, lanko močiutę bei prosenelę. Pasak K. Sabūno, šeima yra tokia gausi, kad visi kartu veikiausiai netilptų mamos namuose, todėl artimieji atvyksta skirtingu metu.

Vyrą Kazimierą Veronika palaidojo 2000 metais. Nuo tada ji gyvena viena, tačiau ir sulaukusi šimto metų randa mielos veiklos bei džiaugiasi gyvenimu.

Sūnaus teigimu, mama niekada nemėgo būti be darbo. Tik pastaruoju metu ji jaučiasi kiek silpniau, nors iki 98 metų visus darbus atlikdavo pati. Šiltnamio ir daržų ji nebeturi tik pastaruosius dvejus metus – Veronika dar norėtų jais rūpintis, tačiau vaikai prašo saugoti sveikatą ir nebesivarginti.