Miškuose slepiasi itin retas grybas: pamačius jį prašoma nedelsiant pranešti specialistams

Lietuvos miškuose kasmet randama naujų arba itin retai užfiksuojamų augalijos rūšių augaviečių. Praėjusiais metais Gražutės regioniniame parke aptiktas išskirtinės išvaizdos grybas – piestinis pirštūnis. Gyventojai, jį pastebėję gamtoje, raginami šio grybo neliesti ir informuoti specialistus apie radimo vietą.

Lietuvoje žinoma vos 20 radaviečių

Piestinis pirštūnis, lotyniškai vadinamas Clavariadelphus pistillaris, šalyje aptinkamas labai retai. Šiuo metu žinoma tik 20 šio grybo radaviečių, o per pastaruosius metus naujų vietų, kur jis auga, nustatoma vis rečiau.

Šio neįprasto grybo vaisiakūnius galima pastebėti vasaros pabaigoje bei rudenį. Specialistai nurodo, kad radus šią rūšį svarbu nelikti abejingiems ir pranešti apie jos augimo vietą.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija skelbė, kad Gražutės regioniniame parke retą rūšį aptiko ekologai. Piestinis pirštūnis yra įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, tai saugoma ir pažeidžiama rūšis.

Nedidelę šių grybų populiaciją ASTD ekologai rado nustatydami vienos teritorijos apsaugos tikslus. Didžioji dalis iš 20 žinomų radaviečių buvo aptiktos iki 2007 metų, o pastaraisiais metais užfiksuotos tik keturios naujos piestinių pirštūnių augimo vietos.

Kaip atpažinti piestinį pirštūnį

Grybas yra kuokos formos, nesišakojantis, jo paviršiuje matomos išilginės raukšlės ir klostės. Jis gali užaugti nuo 6 iki 20 cm aukščio. Jauni vaisiakūniai būna šviesiai gelsvi, o ties koto apačia turi violetinį atspalvį. Senesni grybai įgauna rudai rausvą spalvą ir pasidengia balkšva apnaša.

Piestinis pirštūnis yra gana minkštas. Perpjautas jis būna baltas, tačiau vėliau jo spalva keičiasi į violetiškai rudą. Vienmečiai vaisiakūniai auga po vieną arba gausiomis grupėmis vasaros pabaigoje ir rudenį.

Tai mikorizinis grybas, dažniausiai augantis ąžuolų, liepų ir drebulių lapuotynuose, kuriuose yra eglių bei stora samanų danga. Šiai rūšiai palankus kalkingas dirvožemis.

Didžiausia grėsmė – miškų tvarkymo darbai

Didžiausią pavojų piestiniam pirštūniui kelia tinkamų buveinių nykimas. Rūšiai kenkia senų plačialapių miškų su ąžuolais, liepomis ir drebulėmis kirtimas, taip pat storos samanų dangos bei paklotės suardymas vykdant miškotvarkos darbus.

Pagrindine apsaugos priemone laikoma ūkinės veiklos nevykdymas šiam grybui tinkamose augavietėse. Nors piestinį pirštūnį atpažinti nesudėtinga, gamtoje jį pastebėti gali būti sunku.

Informaciją pateikė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija. Nuotraukų autorė – ASTD biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistė Renata Ulinskienė.