Miškuose slepiasi keistas grybas: jis išauga greičiau nei per valandą ir vilioja muses

Baravykus, voveraites ar raudonviršius atpažįsta daugelis, tačiau Lietuvos miškuose aptinkama ir kur kas mįslingesnių rūšių. Viena jų – paprastoji poniabudė. Vienus grybautojus ji traukia neįprasta forma, kitus – jai priskiriamomis gydomosiomis savybėmis.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, mikologas dr. Jonas Kasparavičius tv3.lt pasakojo, kad šis grybas išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir itin savitu augimo būdu.

Pirmiausia sukaupia energiją, paskui staigiai išauga

Pasak mikologo, poniabudė, prieš pradėdama augti, iš pradžių sukaupia visas tam būtinas maisto medžiagas. Tik visiškai pasiruošęs vaisiakūnis ima sparčiai kilti.

Iš pradžių grybas būna vadinamojoje kiaušinio stadijoje. Toks „kiaušinis“ iš tiesų yra vaisiakūnio užuomazga, kuri išlieka tol, kol gauna pakankamai energijos greitam augimui. Poniabudė gali augti net ir atskirta nuo ją maitinusios grybienos.

Dr. J. Kasparavičius nurodo, kad pasitaiko atvejų, kai parsineštas į namus grybas pradeda augti. Jo augimo greitis gali siekti iki pusės centimetro per minutę.

Skirtingai nuo voveraičių ar baravykų, poniabudė dar „kiaušinyje“ būna beveik visiškai susiformavusi. Joje jau yra visos struktūros ir sporos, esančios gleivėse. Dėl to pilnai susiformavęs grybas gali išaugti greičiau nei per valandą.

Grybą dažnai pirmiausia išduoda aitrus kvapas

Kiaušiniui praplyšus, poniabudė ima skleisti stiprų ir daugeliui nemalonų kvapą. Jis dažnai lyginamas su pūvančios mėsos kvapu, nors, anot mikologo, įsižiūrėjus į jį atidžiau, palyginimas nėra visiškai tikslus. Vis dėlto kvapas yra labai intensyvus, aštrokas ir juntamas iš toliau.

Šis kvapas grybui būtinas dauginimuisi. Išaugusi poniabudė apsitraukia žalsvai rusvomis gleivėmis, kuriose yra sporų. Kvapas pritraukia muses: jos siurbia gleives ir kartu perneša sporas į kitas vietas.

Mikologas šį procesą palygina su augalų naudojamomis bitėmis. Poniabudė pasitelkia muses tam, kad jos kuo plačiau paskleistų sporas.

Musės šiuo atveju nėra apgaunamos – gleivėse, tikėtina, yra joms reikalingų maisto medžiagų. Esant geram orui, per valandą ar dvi jos gali beveik visiškai susiurbti gleives, o tuomet lieka baltas kotas ir kepurėlė.

Išskirtinė forma lėmė ir pavadinimą

Paprastąją poniabudę sunku sumaišyti su kitais grybais. Iš kiaušinio išaugęs baltas kotas bei savitos formos kepurėlė primena falą.

Dėl tokios išvaizdos atsirado ir lotyniškas pavadinimas Phallus impudicus, kurį galima versti kaip „begėdis falas“. Dr. J. Kasparavičius primena ir kuriozišką pasakojimą apie Čarlzo Darvino dukterį, kuri naikindavo šiuos grybus, kad jų forma nekeltų netinkamų minčių jaunoms jos tarnaitėms.

Poniabudžių dažniausiai ieškoma lapuočių ir mišriuose miškuose, kuriuose dirvožemis nėra skurdus. Kiaušinio stadijoje jas aptikti nelengva, nes jos nėra didelės, todėl mišką tenka gerai apžiūrėti. Išaugusį grybą dažnai padeda surasti būtent kvapas.

Ar poniabudę galima valgyti?

Nors kvapas gali kelti įtarimų, paprastoji poniabudė nėra nuodinga. Anot dr. J. Kasparavičiaus, nemaloniausias šio grybo bruožas yra jo kvapas jau išaugus.

Dažniau renkamos kiaušinio stadijos poniabudės, kurios dar neturi būdingo kvapo. Jų viduje yra drebučius primenanti masė, kurią kai kurie žmonės deda į mišraines. Mikologo teigimu, skonis galėtų priminti beskonę šaltieną.

Vis dėlto daugeliui svarbesnė ne skoninė patirtis, o pats faktas, kad jie paragavo tokio neįprasto grybo.

Liaudies medicinoje vartota nuo skausmo, bet ne nuo vėžio

Poniabudė šimtmečiais naudota liaudies medicinoje. Mikologo teigimu, jai priskiriamos skausmą malšinančios savybės. Kiaušinio stadijos gleivėmis žmonės tepdavo skaudamas vietas, ypač sąnarius.

Taip pat naudoti džiovinti grybai ir jų nuovirai, o kartais poniabudė vartota dėl vidaus organų skausmų. Esama pasakojimų, kad ji būdavo duodama gimdyvėms, siekiant sumažinti skausmą. Dr. J. Kasparavičius teigia, kad net XIX amžiuje gydytojai ieškodavo šio grybo ir prašydavo jį atsiųsti radus.

Pastaraisiais metais poniabudė pradėta garsinti kaip esą galinti gydyti onkologines ligas, tačiau mikologas tokius teiginius vertina skeptiškai. Moksliškai neįrodyta, kad grybas padeda gydyti vėžinius susirgimus, o tariamas poveikis gali būti placebo efektas žmogui tuo tikint.

Pasak specialisto, poniabudė turi analgetinių savybių, todėl gali prisidėti prie skausmo mažinimo, tačiau nėra žinoma moksliškai patvirtintų savybių, leidžiančių teigti, kad ji gydo onkologines ligas.

Lietuvoje aptinkamos ir retos poniabudžių giminaitės

Šalia paprastosios poniabudės Lietuvoje auga ir kur kas retesnė jos giminaitė – Hadriano poniabudė. Ši saugoma rūšis įrašyta į Raudonąją knygą.

Kol kas ji aptikta tik Vakarų Lietuvoje, smėlėtose vietovėse ir kopose. Kiaušinio stadijoje Hadriano poniabudė išsiskiria rausvu arba rožiniu atspalviu. Mikologas pabrėžia, kad ją rasti jau yra įvykis, nes ši rūšis daug retesnė už paprastąją poniabudę.

Lietuvoje auga ir poniabudėlės. Viena vietinė rūšis yra reta bei saugoma, o kita yra nevietinė, tačiau sutinkama itin retai, kadangi mūsų klimato sąlygomis jai sunku peržiemoti.

Todėl tikimybė aptikti ne paprastąją poniabudę yra labai nedidelė. Norint pastebėti vieną keisčiausių Lietuvos miškų grybų, verta pasikliauti ne vien akimis – stiprus kvapas dažnai pirmasis praneša, kad netoliese auga poniabudė.