Arūnas perskaitė Valdo Adamkaus dienoraščius: atsivėrė mažiau matyta prezidento pusė

Valdas Adamkus Lietuvos istorijoje išsiskiria ne tik kaip šalies prezidentas ir nepriklausomybės siekio liudytojas. Jo gyvenimo kelią ilgus metus lydėjo Alma Adamkienė, buvusi jo gyvenimo meilė, artima bendražygė, patarėja ir atrama. Alma Adamkienė mirė 2023 metais.

Su prezidentu ir jo žmona bendravęs Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis pasidalijo savo įspūdžiais. Jis dar studijų metais gilinosi į V. Adamkaus biografiją bei dienoraščius, o vėliau prezidentą sutiko ir asmeniškai.

Pažintis prasidėjo nuo archyvų

A. Antanaitis Lietuvos istorijos magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete studijavo tuomet, kai profesorius pasiūlė jam prisidėti prie Lietuvių išeivijos institutui perduoto V. Adamkaus prezidentavimo laikotarpio archyvo tvarkymo.

Dirbdamas su archyvine medžiaga jis pirmą kartą iš arti susipažino su prezidento užrašais ir dokumentais. Tačiau pirmasis tiesioginis susitikimas įvyko 2011 metais, jau kuriant V. Adamkaus vardu pavadintą biblioteką-muziejų.

Po vieno prezidento apsilankymo bibliotekoje Kaune A. Antanaitis kartu su juo automobiliu vyko į „Žalgirio“ areną. Tuo metu arena buvo arba ką tik atidaryta, arba dar rengėsi atidarymui, o V. Adamkus norėjo ją apžiūrėti ir pakvietė direktorių keliauti drauge.

A. Antanaitis prisiminė dėl tokio susitikimo labai jaudinęsis, todėl ne visas pokalbio smulkmenas išlaikė atmintyje. Vis dėlto prezidentas pats ėmėsi iniciatyvos palaikyti dialogą: domėjosi pašnekovu, klausė apie Kauną, o vėliau kalba pakrypo ir apie sportą. Tai padėjo jam kiek atsipalaiduoti.

Šiltas bendravimas be hierarchijų

Pirmasis įspūdis A. Antanaičiui buvo labai aiškus – V. Adamkus pasirodė esąs šiltas žmogus. Direktorių iki šiol stebina prezidento gebėjimas bendrauti paprastai ir neformaliai, tačiau kartu išsaugoti vidinę eleganciją.

Pasak A. Antanaičio, bendraudamas su žmonėmis V. Adamkus tarsi panaikindavo hierarchijas. Jis pastebėjo, kad prezidentas paspausdavo ranką kiekvienam, su visais pasisveikindavo ir eidamas pro šalį užkalbindavo žmones. Dėl to ilgainiui jiems pavyko lengvai rasti bendrą kalbą.

Vėlesni susitikimai jau buvo ramesni, be pradinės įtampos. Pokalbiai vyko sklandžiai ir paprastai, o V. Adamkus nuolat pasidomėdavo bibliotekos-muziejaus veikla.

A. Antanaitis prezidentui užduodavo klausimų apie istoriją, jo gyvenimo bei veiklos laikotarpius ir apie tai, kaip įvairūs įvykiai atrodė iš paties V. Adamkaus pozicijos. Taip pat prašydavo pakomentuoti nuotraukas ir paaiškinti jų aplinkybes. Direktoriaus teigimu, tokie prezidento prisiminimai muziejui yra itin vertingi.

Vertybės, kurių laikėsi visą gyvenimą

Analizuodamas V. Adamkaus dienoraščius A. Antanaitis atkreipė dėmesį į jų nuoseklumą. Jo vertinimu, prezidento požiūris į svarbiausias vertybes išliko panašus per visą biografiją.

Laisvė, atsakomybė ir įsipareigojimas Lietuvai buvo svarbūs tiek V. Adamkaus tekstuose, rašytuose pokario metais Vokietijos pabėgėlių stovyklose, tiek vėlesnėje jo veikloje.

A. Antanaitis prisiminė vieną interviu, kuriame žurnalistė prezidento paklausė, kas svarbiau – tėvynė, meilė ar kitos vertybės. V. Adamkus tuomet atsakė, kad be laisvės nebūtų nei tėvynės, nei meilės. Direktoriaus manymu, ši mintis gerai atskleidžia prezidento pasaulėžiūrą.

V. Adamkaus aplinkosaugos veikloje, pasak A. Antanaičio, taip pat atsiskleidė kitos jo savybės: prezidentas siekdavo išgirsti skirtingas nuomones ir ieškodavo sutarimo. Vėliau šis gebėjimas vienyti bei kurti buvo matomas ir prezidentavimo metais.

Direktorius teigė, kad V. Adamkus dažniausiai rinkdavosi vidurio kelią ir vengdavo kraštutinumų. Anot jo, šios savybės buvo matomos dar tada, kai jis buvo Valdemaras Adamkavičius ir nebuvo plačiai žinomas visuomenės veikėjas.