Iš Jehovos liudytojų išėjęs Remigijus prabilo atvirai: nuo vaikystės lydėjusios taisyklės ir sprendimas pasitraukti

Jehovos liudytojų bendruomenės veikla ir kasdienybė daugeliui Lietuvos gyventojų tebėra mažai pažįstama. Retkarčiais viešai prabilę žmonės, nusprendę pasitraukti iš organizacijos, leidžia pažvelgti į jos vidų iš asmeninės patirties perspektyvos.

Remigijus Levandovskis pasakoja, kad priklausymo organizacijai pats nepasirinko. Jehovos liudytojais buvo abu jo tėvai, todėl jis nuo gimimo augo šioje bendruomenėje.

Vyro kasdienybę ilgą laiką formavo tikėjimas ir organizacijos nustatytos taisyklės. Jis buvo įsitikinęs, kad tai yra vienintelė tiesa, tačiau prieš metus nusprendė atsiskirti nuo organizacijos ir dabar savęs su Jehovos liudytojais nebesieja.

Remigijus teigė norėjęs papasakoti ir kitą organizacijos pusę po neseniai vykusio tarptautinio Jehovos liudytojų suvažiavimo, apie kurį viešojoje erdvėje kalbėta daug ir palankiai pačiai organizacijai. Anot jo, žmonėms, dar nesusidūrusiems su tokia organizacija, svarbu išgirsti ne vien oficialią poziciją, bet ir ten buvusių asmenų patirtis, kad prieš priimdami sprendimus jie galėtų įvertinti skirtingas nuomones.

Naujienų portalas tv3.lt dėl komentaro kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją Lietuvoje, tačiau atsakymo į užklausą kol kas negavo. Gavus atsakymą, tekstas bus papildytas.

Jehovos liudytojais buvo mama ir močiutė

Pasak Remigijaus, jo mamos giminėje priklausymas organizacijai tęsėsi per kartas: Jehovos liudytojomis buvo ir jo mama, ir senelė. Jo tėtis prie bendruomenės prisijungė būdamas 20-ies ir buvo pirmasis savo kartos žmogus, priėmęs tokį sprendimą.

Vyras prisimena, kad iš pradžių tėčiui nebuvo lengva, nes jo šeima nepritarė prisijungimui prie organizacijos, kritikavo jį ir, kaip pasakojo Remigijus, tam tikra prasme persekiojo. Jis teigė manantis, kad toks artimųjų elgesys tik dar labiau gali sustiprinti tikėjimą: žmogus aplinkinių puolimą gali suprasti kaip ženklą, jog eina teisingu keliu, panašiai kaip buvo persekiojami Jėzus ir apaštalai.

Vėliau tėčio artimieji susitaikė su jo pasirinkimu. Gimus Remigijui, šeima sutarė palaikyti žmogišką ryšį ir tikėjimo klausimų neaptarinėti.

Vis dėlto Remigijus mano, kad jo tėčio šeimai daugiausia sunkumų bendraujant kilo būtent dėl jo paties požiūrio. Būdamas organizacijoje jis tikėjo, kad jos nariai tarnauja Dievui ir išpažįsta vienintelę teisingą religiją, o kitus žmones laikė priklausančiais blogam, Šėtono valdomam pasauliui.

Dėl to jis ilgą laiką, išskyrus pačius artimiausius, nesidomėjo tolimesniais giminaičiais, kurie nebuvo organizacijos nariai. Tik išėjęs iš bendruomenės pradėjo labiau domėtis šeima ir, jo teigimu, suprato, kad šie žmonės yra tiesiog žmonės. Anksčiau jis į juos žvelgė pirmiausia kaip į asmenis, kuriems reikia skelbti organizacijos tiesą.

Nuo 11 metų lankė žmones ir kvietė prisijungti

Remigijus prisimena, kad didelę vaikystės dalį skyrė organizacijos veiklai. Kiekvieną savaitę vykdavo trys susitikimai: vienas jų trukdavo valandą, o du kiti – po dvi valandas.

Be to, kiekvienam susitikimui reikėdavo ruoštis namuose – skaityti organizacijos leidinius ir studijuoti Bibliją.

Jis pasakojo, kad bendruomenės nariai nuolat būdavo skatinami eiti į žmonių namus ir kalbėti apie religiją. Iš pradžių jis tai darydavo su tėvais, vėliau – su kitais bendruomenės nariais.

Būdamas 11 metų Remigijus tapo nekrikštytu Jehovos žodžio skelbėju, o sulaukęs 12 metų buvo pakrikštytas. Tai leido jam aktyviau dalyvauti veikloje ir ieškoti žmonių, kuriems būtų galima pristatyti organizacijos mokymą. Tuo metu, pasak jo, buvo aiškinama, kad taip gelbstimi žmonės.

Remigijus teigė pastebėjęs, kad Jehovos liudytojų tikėjimu dažniausiai susidomėdavo žmonės, tuo metu išgyvenantys krizes. Vienus prie organizacijos atvesdavo artimojo netektis, kitus – atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos: gyvenimo prasmės, to, kas laukia po mirties, ar savo pašaukimo.

Anot jo, organizacija tokiems žmonėms pateikia aiškius ir paprastus paaiškinimus. Viena vertus, tai gali suteikti paguodos, tačiau, jo vertinimu, krizę išgyvenantį žmogų lengviau paveikti.

Remigijus tokį veikimo būdą pavadino „bombardavimu meile“ – angl. love bombing. Jo teigimu, žmogus iš pradžių sulaukia daug dėmesio ir rūpesčio, pasijunta ypatingas bei priimtas, tačiau vėliau atsiranda sąlygos: norint ir toliau jaustis priimtam bei mylimam, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Pasak jo, meilė tampa susieta su paklusnumu.

Vyras mano, kad į tokias organizacijas dažniau patenka žmonės, kuriems tuo metu stinga vidinio stabilumo, ir pabrėžė, kad dėl to jie nėra kalti. Kiekvienas žmogus gali išgyventi sunkų laikotarpį ir ieškoti atramos, tačiau, jo vertinimu, vietoje pagalbos savarankiškai atsitiesti kartais sukuriama priklausomybė nuo pačios sistemos.