Persikėlimas į globos namus gali sužeisti: kaip nepalikti artimojo su išdavystės jausmu

Artimo žmogaus išsikraustymas į globos namus dažnai yra sunkus emocinis etapas tiek jam pačiam, tiek šeimos nariams. Įprastų namų, aplinkos ir kasdienio ritmo palikimas gali sukelti nerimą, liūdesį, pyktį ar baimę tapti nereikalingam. Todėl svarbu iš anksto apgalvoti, kaip pasirengti šiam pokyčiui, kaip apie jį kalbėti ir kas gali padėti lengviau apsiprasti naujoje vietoje.

Pokyčiui reikia ruoštis iš anksto

Sprendimas senyvo amžiaus artimajam apsigyventi globos namuose neretai priimamas aplinkybėmis, kurių niekas neplanavo. Tai jautrus metas, lydimas klausimų, abejonių ir stiprių išgyvenimų visai šeimai. Staiga priimtas, neaptartas ar neparuoštas sprendimas gali paskatinti žmogaus vidinį pasipriešinimą, pyktį ir užsisklendimą, apsunkinti prisitaikymą naujoje vietoje bei pakenkti santykiams.

Tokiose situacijose artimieji dažnai jaučia kaltę. Vis dėlto ji nebūtinai rodo, kad pasirinkimas buvo klaidingas – ji gali būti susijusi su meile, atsakomybe ir vidiniu prieštaravimu. Reguliarūs, atviri pokalbiai apie šią nelengvą temą paprastai padeda sumažinti įtampą.

Pratintis prie naujos gyvenamosios vietos žmogus pradeda dar iki persikraustymo. Apie galimą pokytį verta kalbėti iš anksto, po truputį supažindinant su gyvenimo globos namuose idėja ir pasakojant apie teigiamą kitų žmonių patirtį. Vieno pokalbio dažniausiai nepakanka, todėl prie temos reikėtų grįžti ne kartą.

Taip pat naudinga kartu apsilankyti pasirinktuose globos namuose. Iš anksto pamatyta aplinka, susipažinimas su darbuotojais, erdvėmis ir siūlomomis veiklomis gali sumažinti nežinomybės keliamą baimę bei suteikti daugiau psichologinio saugumo.

„Šventas melas“ gali sugriauti pasitikėjimą

Kai žmogus priešinasi persikėlimui, šeimos kartais pasako, esą jis tik trumpam vyksta pailsėti į sanatoriją. Tačiau sprendimo slėpti ar meluoti nereikėtų. Atvirumas yra svarbus psichologinio saugumo pagrindas, o apgaulė, net ir turint gerų ketinimų, dažniausiai sukelia daugiau žalos nei naudos.

Vyresni žmonės dažnai jaučia, kai su jais kalbama nevisai atvirai. Tai gali sustiprinti įtarumą ir pasipriešinimą, pakirsti pasitikėjimą ne tik šeima, bet ir globos namų personalu. Atvykus į naują vietą žmogus gali išgyventi pyktį, pažeminimą ir norą priešintis, todėl adaptacija tampa gerokai sudėtingesnė.

Staiga sužinojus tiesą, persikėlimą gali lydėti ir išdavystės bei prarasto pasitikėjimo jausmas. Kita vertus, ilgai palaikoma viltis, kad netrukus bus galima grįžti į ankstesnius namus, taip pat trukdo prisitaikyti, nes visą dėmesį užima laukimas. Svarbu suteikti žmogui galimybę tinkamai atsisveikinti su savo namais. Prisitaikymas prasideda pripažinus netektį, leidus sau išgyventi liūdesį ir pamažu kuriant naują kasdienybę bei ryšius.

Kalbėkite apie naudą, bet nenuvertinkite jausmų

Dauguma žmonių nenori palikti savo namų, todėl kalbant apie globos namus verta daugiau dėmesio skirti ne praradimams, o galimai naudai. Galima priminti apie rankdarbių ir muzikos užsiėmimus, renginius, koncertus, išvykas bei susitikimus su įdomiais svečiais.

Svarbu pabrėžti ir bendruomenę: globos namuose galima bendrauti, megzti draugystes, dalytis pomėgiais. Taip pat sumažėja kasdieniai rūpesčiai – nebereikia pačiam rūpintis maistu, skalbimu, buitimi, registracija pas gydytojus ar vaistų įsigijimu. Reikšmingas ir saugumo aspektas: prireikus šalia yra medicinos pagalba, o aplinka pritaikyta saugiai vaikščioti ir leisti laiką lauke.

Tačiau nereikėtų bandyti įtikinti per prievartą ar žadėti, kad žmogui būtinai bus smagu. Toks spaudimas gali duoti priešingą rezultatą. Motyvacija padeda tik tuomet, kai kartu pripažįstami ir priimami žmogaus jausmai.

Verta nesiginčyti dėl baimės, pykčio ar liūdesio ir vengti tokių pasakymų kaip „Nėra čia ko bijoti“, „Kitiems dar blogiau“, „Tu turi suprasti“, „Nebūk kaip mažas vaikas“, „Ten bus geriau, nustok dramatizuoti“, „Visi seneliai anksčiau ar vėliau ten apsigyvena“, „Mes taip nusprendėme, nes mums taip patogiau“ ar „Priprasi“. Tokie žodžiai dažnai sustiprina vienišumo, atstūmimo ir nesupratimo jausmą.

Kur kas labiau padeda empatiškai įvardyti, kad tai didelis gyvenimo pokytis ir kad baimė ar pyktis yra suprantami. Galima paaiškinti, jog šeima ieško pagalbos, kad žmogus būtų saugus ir tinkamai prižiūrimas, bei patikinti, kad jis išliks svarbia šeimos gyvenimo dalimi. Taip pat verta pabrėžti, kad sveikata ir buitimi rūpinantis darbuotojams, artimieji galės daugiau laiko skirti kokybiškam bendravimui ir reguliariems apsilankymams.

Globos namai – ne vien institucija

Žmonės paprastai nenori gyventi institucijoje – jie nori namų ir bendruomenės jausmo. Todėl globos namus verta pristatyti kaip vietą, kur žmonės bendrauja, kartu geria arbatą, švenčia gimtadienius ir dalyvauja renginiuose.

Reikėtų akcentuoti ne kontrolę, o pagalbą: darbuotojai padeda tada, kai žmogui sunkiau, tačiau kartu leidžia išlikti savarankiškam ir užsiimti mėgstama veikla. Svarbi ir asmeninė erdvė – žmogus gali pasiimti savo daiktus, nuotraukas bei kitas namus primenančias smulkmenas.

Persikraustant būtina išsaugoti artimojo orumą ir kontrolės pojūtį. Jam reikėtų leisti spręsti, ką pasiimti su savimi, o persikėlimo datą planuoti vengiant emociškai jautrių laikotarpių, pavyzdžiui, laiko prieš Kalėdas ar šeimos šventes. Kiek įmanoma, žmogų verta įtraukti į sprendimų priėmimą, aptarti lankymo grafiką, šeimos tradicijų tęstinumą ir švenčių paminėjimą.

Ramina ir bendras artimiausios ateities planavimas. Taip pat svarbu bendradarbiauti su globos namų darbuotojais bei dažnai lankyti artimąjį. Kartu praleistas laikas ir nuoširdus kasdienis dėmesys senoliams yra itin svarbūs – tuomet persikėlimas gali būti suvokiamas ne kaip atstūmimas, o kaip rūpestis.