Išskirtinis Deivilės vardas slepia ypatingą prasmę: alytiškė mokytoja atskleidė, ką jis reiškia

Alytaus Likiškėlių progimnazijos pradinio ugdymo mokytojos Deivilės Aranauskaitės vardą po ilgų svarstymų parinko jos tėvai. Mokytoja pasakoja ne kartą ieškojusi jo reikšmės: „dei“ siejamas su deivu, deive, Dievu, o „vil“ – su viltimi ir tikėjimu.

Deivilė teigia nuo vaikystės džiaugusis neįprastu vardu. Jai patiko, kad jis retas, iš karto išskiria iš kitų, o ilgainiui tapo svarbia jos tapatybės dalimi.

Alytus jai reiškia ramybę, artumą ir žalumą

Alytaus miesto savivaldybės publikacijų cikle „Po vardu – alytiškis“ pristatoma mokytoja sako, kad gimtasis miestas ją užaugino ramia, paprasta ir artumą vertinančia asmenybe. Alytus jai yra vieta, į kurią visuomet gera sugrįžti dėl čia esančių prisiminimų ir svarbių žmonių.

Trimis žodžiais miestą ji apibūdintų kaip ramybę, artumą ir žalumą. Alytus Deivilei siejasi su parkais bei vietomis, kur galima atsitraukti nuo kasdienybės.

Pačios artimiausios mokytojai yra su vaikyste ir mokyklos metais susijusios vietos. Jos nebūtinai išskirtinės pačios savaime, tačiau kiekviena saugo savą prisiminimą. Anot jos, vietą sava paverčia ne objektas, o joje palikta gyvenimo dalis.

Savyje ji atpažįsta alytiškio paprastumą – jai nereikia daug triukšmo ar nuolatinio veiksmo. Vaikystėje Alytus atrodė kur kas didesnis, o dabar ji pastebi ne tik vietas, bet ir miesto pokyčius. Mokytoja neabejoja, kad aplinka, žmonės ir patirtys formuoja asmenybę, todėl Alytus yra reikšminga jos gyvenimo istorijos dalis.

Mokytojai padėjo atrasti pašaukimą

Deivilė baigė Jotvingių gimnaziją ir iš mokyklos laikų labiausiai išsinešė žmones bei patirtis. Ji pabrėžia, kad mokytojai reikšmingai prisideda prie jauno žmogaus formavimosi: ne tik moko dalyko, bet ir savo pavyzdžiu įkvepia, skatina tikėti savimi bei kartais nulemia būsimą pasirinkimą.

Dabar pati dirbdama mokytoja ji tai supranta dar geriau ir mato, kad jos mokytojai taip pat prisidėjo prie to, kokia ji yra šiandien. Keletas pedagogų jai parodė, ką reiškia nuoširdžiai mylėti savo darbą, kiek atsidavimo reikalauja bendravimas su mokiniais ir pati profesija. Būtent tokie pavyzdžiai leido suprasti, kokia mokytoja ji norėtų būti.

Mokytoja šypsosi, kad dabar pati vaikams kartoja tas pačias frazes, kurias kadaise girdėdavo mokykloje: ragina klausytis ir nepertraukti draugo. Būdama mokinė ji nebūtų įsivaizdavusi, kad vieną dieną taip kalbės savo klasei.

Ji studijavo pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro studijose, o šiuo metu tęsia švietimo vadybos magistro studijas. Pedagogika buvo pirmoji kryptis, kurią ji svarstė, tačiau reikėjo pasirinkti konkrečią sritį. Pradinį ugdymą Deivilė rinkosi norėdama prisidėti prie jaunų asmenybių formavimo, įkvėpti ir motyvuoti vaikus bei jiems padėti. Be to, dirbant su mažaisiais nėra dviejų vienodų dienų.

Po bakalauro studijų mokytoja suprato nenorinti apsiriboti vien darbu klasėje. Magistrantūroje ji gilina žinias ir ieško kitų savirealizacijos galimybių švietime. Jai įdomu ne tik mokyti vaikus, bet ir matyti mokyklą iš kitos perspektyvos, kurti, išbandyti naujoves, prisidėti prie ugdymo proceso bei galbūt ateityje atrasti save kitame mokyklos vaidmenyje.

Norą tapti mokytoja ji pajuto dar vaikystėje, kai žaisdavo mokytoją ir mokydavo lėles skaityti. Vėliau šis susidomėjimas buvo priblėsęs, tačiau vyresnėse klasėse, per Mokytojų dieną vienai dienai tapus mokytoja, pašaukimas vėl išryškėjo.

Didžiausias mitas – kad mokytojai dirba tik iki pietų

Pradėjusi dirbti Deivilė suprato, koks svarbus mokytojui yra palaikymas – ne tik kolegų ir mokyklos administracijos, bet ir artimųjų. Ji pabrėžia, kad pedagogo darbas nesibaigia klasėje, o sunkesniais momentais daug reiškia šalia esantys ir padedantys žmonės.

Vienu didžiausių mitų apie profesiją ji vadina įsitikinimą, esą mokytojai dirba iki pietų. Pasak jos, po pamokų laukia dokumentai, pamokų planavimas, pasiruošimas, idėjų paieškos ir pastangos kurti mokiniams saugias bei patrauklias erdves mokytis.

Prieš mokydamas vaikus pedagogas, jos įsitikinimu, pirmiausia turi gebėti įsijausti į mokinių amžių – tarsi vėl tapti vaiku ir pabandyti pasaulį pamatyti jo akimis. Suaugusiajam savaime aiškūs ar neįdomūs dalykai vaikui gali atverti visiškai naują pasaulį.

Pirmokai kasdien primena, kad ne viską įmanoma suplanuoti

Dirbdama Likiškėlių progimnazijos 1c klasės mokytoja Deivilė savo darbą vadina įdomiu, prasmingu ir kupinu iššūkių. Ypač pirmoje klasėje, kai vaikai dar tik mokosi būti mokiniais.

Jos manymu, su dvidešimčia pirmokų susitarti sudėtingiau nei išmokyti juos skaityti. Skaitymui yra metodai ir pratimai, o klasėje susitinka dvidešimt skirtingų asmenybių.

Vaikai mokytojai padeda ugdyti kantrybę ir lankstumą, nes greitai parodo, kad ne viskas vyksta pagal planą. Kartais paruošta pamoka tenka keisti, nes tą dieną mokiniams reikia visai kito dalyko.

Net ir atėjus į klasę liūdnesnei, nuotaika gali pagerėti vos per kelias minutes. Anot Deivilės, kartais pakanka netikėto vaiko klausimo ar komentaro, kad pradėtum juoktis.

Jos „slaptas ginklas“, kai klasėje pasidaro per triukšminga, yra ramybė. Mokytoja sako, kad ne visuomet reikia kalbėti garsiau už vaikus – kartais užtenka patylėti ir palaukti. Tuomet mokiniai patys supranta, jog laikas susikaupti, ir ima raminti vieni kitus, nes mokytoja laukia.

Gražiausiu savo darbo įvertinimu ji laikytų mokinių sakinį: kad su mokytoja gera būti, nes ji juos supranta.

Mokymasis jai – nuolatinis atradimas

Deivilė neturi vieno konkretaus pomėgio, nes jai patinka mokytis įvairių dalykų, išbandyti skirtingas veiklas ir nuolat atrasti ką nors naujo. Būtent todėl jai sunku ilgai užsibūti vienoje vietoje.

Kaip vaikas ji pasijunta kone kasdien, kai pamokose mokinius stengiasi sudominti netradiciniais būdais – žaidimais ir kūrybinėmis veiklomis. Jai pačiai smagu įsitraukti kartu su vaikais ir matyti, kaip mokymasis tampa žaidimu bei atradimu. Daugiausia džiaugsmo suteikia paprastos akimirkos: mokinio džiaugsmas įveikus užduotį, apkabinimas ar šypsena.

Jeigu galėtų vienai dienai apsikeisti vietomis su mokiniu, ji norėtų dar kartą išgyventi pirmąją klasę, tačiau jau kitomis akimis – pamatyti mokyklą taip, kaip ją mato pirmokas, kuriam viskas dar nauja, nepažįstama ir kupina atradimų.

Deivilė save apibūdina kaip alytiškę ir mokytoją, kuri kasdien auga kartu su mokiniais. Ji mano, kad kiekvienam verta kartais pažvelgti į savo vidinį vaiką, nebijantį smalsauti, žaisti ir mokytis.