Trauma per kūno kultūrą gali pasirodyti menka: kada vaikui būtina medikų pagalba

Nubrozdintas kelis, mėlynė po susidūrimo krepšinio metu ar skaudanti čiurna nesėkmingai nusileidus – grįžus į kūno kultūros pamokas vaikams tokių smulkių traumų gali pasitaikyti dažniau. Dažniausiai pakanka pirmosios pagalbos ir kelių ramesnių dienų, tačiau „Camelia“ vaistininkė Indrė Šulskytė pabrėžia, kad svarbu nepraleisti ženklų, rodančių rimtesnį sužalojimą.

Pasak vaistininkės, po kritimo, slystelėjimo ar susidūrimo su kitu mokiniu vaikas gali teigti besijaučiantis gerai ir norėti tęsti veiklą. Vis dėlto skausmas ar patinimas kartais sustiprėja tik vėliau. Tėvai turėtų stebėti, ar vaikas gali įprastai pajudinti sužeistą ranką ar koją, ar pajėgia ant jos atsistoti. Jei skausmas didėja, judesiai smarkiai apriboti arba galūnė atrodo neįprastai, traumą turėtų įvertinti medikai.

Po smūgio svarbiausia – vėsinti

Pargriuvus ar į ką nors atsitrenkus dažniausiai nukenčia minkštieji audiniai. Pažeidus smulkias kraujagysles, gali atsirasti mėlynė ir patinimas, o sužeista vieta tampa skausminga bei jautri. Pirmosiomis valandomis po traumos gali padėti šaltis: prie skaudamos vietos galima laikyti šaltą kompresą ar į audinį suvyniotą daugkartinį gelinį kompresą iki maždaug 20 minučių.

I. Šulskytė atkreipia dėmesį, kad itin šaltų priemonių negalima dėti tiesiai ant odos, nes tai gali pažeisti jau ir taip jautrią vietą. Ūmios traumos pradžioje taip pat nereikėtų skaudamos vietos šildyti ar masažuoti. Jei ji tinsta, pirmosiomis dienomis svarbu ją tausoti, vėsinti, o sužeistą ranką ar koją, jei įmanoma, laikyti šiek tiek pakeltą.

Tokiais atvejais vaistinėje galima įsigyti daugkartinių šaldančių kompresų ir elastinių tvarsčių. Jei vaikui skauda, reikėtų parinkti jo amžių, svorį ir sveikatos būklę atitinkančią skausmą malšinančią priemonę. Vaikams dažniausiai vartojami paracetamolio ar ibuprofeno preparatai, tačiau jų formą, stiprumą ir dozę būtina nustatyti individualiai pagal amžių bei svorį.

Patempimas gali slėpti rimtesnį sužeidimą

Raiščiai ar raumenys gali būti patempiami staigiai keičiant bėgimo kryptį, netaisyklingai nusileidus po šuolio arba kryptelėjus pėdą. Tokiu atveju paprastai jaučiamas skausmas, galūnė tinsta, sąnarį tampa sunkiau judinti arba nepavyksta įprastai priminti kojos.

Vaistininkė pataria po čiurnos kryptelėjimo neraginti vaiko dar pabėgioti ir tikrinti, ar skausmas praeis. Fizinę veiklą reikėtų nedelsiant nutraukti, sužeistą vietą vėsinti ir leisti pailsėti. Galima naudoti elastinį tvarstį, tačiau jis skirtas tik prilaikyti galūnę, o ne ją stipriai suspausti. Pirštai neturi tirpti, šalti ar pakeisti spalvos.

Jeigu po patempimo skausmas ar patinimas stiprėja, vaikas negali atsistoti ant sužeistos kojos, sunkiai judina galūnę arba ji atrodo deformuota, būtina kreiptis į medikus.

Nubrozdinimą reikia kruopščiai nuplauti

Aktyviai judantiems vaikams dažnai pasitaiko ir nubrozdinimų. Nedidelę žaizdą pirmiausia reikėtų gerai nuplauti švariu tekančiu vandeniu bei pašalinti matomus nešvarumus. Jei ji kraujuoja, prie žaizdos galima prispausti švarią marlę ar tvarstį. Kraujavimui sustojus, žaizdą reikėtų uždengti tinkamo dydžio pleistru arba steriliu tvarsčiu.

Jei žaizda užteršta, vaistinėje galima pasikonsultuoti dėl jai tinkamos antiseptinės priemonės. I. Šulskytė pabrėžia, kad ne kiekvienas namuose turimas dezinfekcinis skystis tinka atvirai žaizdai – priemonės, skirtos odai ar paviršiams dezinfekuoti, nebūtinai yra tam pritaikytos. Vandenilio peroksidas taip pat neturėtų būti laikomas universaliu pasirinkimu, nes gali dirginti gyjančius audinius. Daugeliu atvejų mažą nubrozdinimą pakanka kruopščiai nuplauti vandeniu ir tinkamai uždengti.

Namų vaistinėlėje naudinga turėti sterilių marlės tamponėlių, tvarsčių, kelių dydžių pleistrų ir žaizdoms skirtą antiseptiką. Daug judantiems vaikams gali praversti tvirčiau prilimpantys arba vandeniui atsparūs pleistrai.

Taip pat būtina stebėti žaizdos būklę. Didėjantis paraudimas ar tinimas aplink ją, stiprėjantis skausmas arba pūlių atsiradimas gali signalizuoti infekciją. Medicininės pagalbos reikia, jeigu žaizda yra gili, smarkiai kraujuoja ir kraujavimo nepavyksta sustabdyti, joje įstrigęs svetimkūnis arba sutrinka sužeistos vietos jutimas ir judėjimas.

Galvos sutrenkimus būtina vertinti itin atsargiai

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti smūgiams į galvą, kurie gali įvykti susidūrus su kitu vaiku, kamuoliu ar nugriuvus. Net ir tuomet, kai išoriškai matomas tik nedidelis guzas, svarbu įvertinti bendrą vaiko savijautą.

Po smūgio į galvą vaiko nereikėtų iš karto leisti atgal į fizinę veiklą. Būtina stebėti, ar neatsiranda galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, neįprastas mieguistumas, koordinacijos sutrikimų ar elgesio pokyčių. Net jei sutrenkta vieta nustoja skaudėti, vaiko būklę reikėtų stebėti bent pusdienį.

Skubios pagalbos būtina ieškoti, jei po traumos vaikas buvo praradęs sąmonę, jį sunku pažadinti, prasideda traukuliai, sutrinka kalba, pusiausvyra ar regėjimas, atsiranda galūnių silpnumas arba kiti ryškūs neurologiniai simptomai.