Rudosios voveraitės vilioja grybautojus: kur miške slypi gausiausios jų vietos

Mikologas Jonas Kasparavičius portalui tv3.lt teigė, kad žmonės nuolat nori išbandyti ir atrasti ką nors naujo, todėl vis daugiau dėmesio sulaukia rudoji voveraitė. Šį grybą palyginti nesunku pažinti, o tinkamose augavietėse jo galima surinkti nemažai.

Susidomėjimą skatina noras atrasti

J. Kasparavičiaus teigimu, rudųjų voveraičių populiarėjimą gali lemti paprastas smalsumas – žmonės nori rinkti tai, ko anksčiau galbūt nepastebėdavo ar nerinkdavo.

Mikologas pasakojo, kad tiek eiliniai žmonės, tiek nuomonės formuotojai kasmet ieško kuo nustebinti ir atrasti įdomesnių dalykų. Nors rudoji voveraitė nėra naujai atsiradęs grybas, dabar ja domimasi kur kas aktyviau.

Prie to prisideda ir gana nesudėtingas šio grybo atpažinimas. Vis dėlto J. Kasparavičius pabrėžė, kad renkant grybus visuomet būtina tiksliai žinoti, kas dedama į krepšį.

Anot jo, apsinuodijimo rizika nėra didelė, jei žmogus supranta, ką renka, tačiau rudąją voveraitę galima supainioti su kitomis giminingomis voveraičių rūšimis.

Kur ieškoti rudųjų voveraičių?

Nors šios voveraitės žinomos seniai, jos nėra taip plačiai paplitusios kaip paprastosios voveraitės. Todėl grybautojams, žinantiems tinkamas vietas, gali pasisekti gerokai labiau.

J. Kasparavičius nurodė, kad šių metų rudenį palankiose vietose rudųjų voveraičių dar galima rasti gana daug. Jų paprastai auga mažiau nei paprastųjų voveraičių, tačiau jos telkiasi grupėmis. Dėl to atradus gerą vietą galima prisirinkti nemažą kiekį grybų.

Dažniausiai rudosios voveraitės aptinkamos spygliuočių miškuose, tačiau joms būtinos ir tam tikros augimo sąlygos. Mikologo teigimu, jos mėgsta ne itin rūgštų dirvožemį, pakankamą drėgmę ir aukščiau esančius gruntinius vandenis.

Šių grybų taip pat galima rasti prie pelkių ar ežerų. Kadangi jų paplitimas nėra toks platus kaip paprastųjų voveraičių, dažnai svarbiausia žinoti konkrečius miškus ir vietas, kur susidaro tinkamos sąlygos. Anot J. Kasparavičiaus, žmonėms, žinantiems tokias augavietes, rasti grybų nėra sunku.

Kuo jos skiriasi nuo paprastųjų voveraičių?

Mikologas aiškino, kad pagrindinis rudųjų voveraičių skirtumas nuo paprastųjų yra išvaizda. Tuo metu jų maistinė vertė iš esmės panaši: abiejose rūšyse randama panašus baltymų, angliavandenių bei riebalų kiekis.

Jis pridūrė, kad rudosiose voveraitėse baltymų gali būti šiek tiek daugiau, tačiau reikšmingų maistinės vertės skirtumų nėra. Jose taip pat aptinkama panašių medžiagų ir beta karoteno.

J. Kasparavičius priminė, kad rudosios voveraitės, kaip ir paprastosios, nuo seno naudotos liaudies medicinoje. Tradiciškai joms siejamas poveikis virškinimui ir regėjimui bei gebėjimas naikinti žarnyno parazitus.

Tačiau šiuos teiginius reikėtų vertinti kaip liaudies medicinos tradiciją, o ne moksliškai patvirtintą gydomąjį poveikį.

Kai kuriems jos skanesnės

Skonis, anot mikologo, yra individualus dalykas. Vieniems rudosios voveraitės atrodo skanios, o kiti jas gali vertinti net labiau nei įprastas voveraites, nes jos pasižymi savitu aromatu.

Nors maistingumu jų nereikėtų lyginti su kai kuriais kitais grybais, rudosios voveraitės tinka sriuboms ir kepimui su sviestu bei prieskoniais.

J. Kasparavičius pabrėžė, kad dėl skonio ginčytis neverta, nes kiekvienas žmogus turi savą nuomonę. Pasak jo, rudosios voveraitės nėra naujas atradimas: jos renkamos ir vartojamos jau seniai, tačiau dabar grybautojai iš naujo atsigręžia į seniai žinomą grybą.