Plaučių maras gali smogti per kelias dienas: specialistai paaiškino, kada pavojus tampa mirtinas

Sibire pasirodžius informacijai apie galimą mirtį nuo plaučių maro, Rusijos žiniasklaidoje vėliau paskelbta ir apie antrą galimą tokį atvejį. Vis dėlto ši žinia nebuvo patvirtinta ir kelia abejonių. Nerimą didina tai, kad Rusija anksčiau yra slėpusi pavojingų ligų bei jų plitimo aplinkybes. Plaučių maras gali progresuoti itin sparčiai, o laiku nepradėjus gydymo, liga per kelias dienas gali baigtis sunkia mirtimi.

Laidoje „Dienos pjūvis“ apie plaučių marą, jo perdavimą, simptomus ir Lietuvos pasirengimą kalbėjo mokslininkė, bioinformatikė doc. Miglė Gabrielaitė bei šeimos gydytojas profesorius Julius Kalibatas.

Plaučių marą sukelia bakterija

M. Gabrielaitė pabrėžė, kad plaučių maras yra bakterinė, o ne virusinė infekcija. Skirtingai nuo kitų maro formų – buboninio ir septiceminio maro – plaučių maro bakterija gali būti perduodama nuo žmogaus žmogui.

Vis dėlto užkrėsti kitą asmenį gali tik jau simptomus jaučiantis sergantysis. Anot mokslininkės, dėl šios priežasties plaučių maras plinta sudėtingiau negu daugelis virusinių infekcijų.

Pirmieji požymiai gali atsirasti po vienos–trijų dienų

Plaučių maro inkubacinis laikotarpis trunka nuo vienos iki trijų dienų, todėl gydymą būtina pradėti per pirmąsias kelias dienas. J. Kalibato teigimu, pradėjus gydyti per 24 valandas rezultatai būna gerokai geresni, o delsimas mažina gydymo veiksmingumą.

Esant plautinei, arba pulmoninei, maro formai, bakterijos pasiekia plaučių audinį ir jį ardo. Dėl to gali vystytis kvėpavimo nepakankamumas: žmogus ima dusti, gali atsikosėti krauju, o organizmui pradeda trūkti deguonies.

Profesorius atkreipė dėmesį ir į intravaskulinę koaguliaciją. Bakterijų išskiriamas toksinas gali skatinti krešulių formavimąsi smulkiosiose kraujagyslėse, jos užsikemša ir gali prasidėti organų nepakankamumas.

Pasak J. Kalibato, būtent kraujagyslių užsikimšimas paaiškina pavadinimą „Juodoji mirtis“: tamsėti gali lūpos, pirštai ar nosies galas. Ligai pasiekus tokią stadiją, išgelbėti žmogų reikia itin didelių pastangų, o išgyvenamumas būna labai mažas.

M. Gabrielaitė pabrėžė, kad tai taikoma negydomai ligai. Laiku pradėjus antibiotikų terapiją, mirtingumas yra palyginti mažas. Ji nurodė, kad gydymui gali būti naudojamos maždaug keturios antibiotikų klasės, o šie vaistai nėra išskirtiniai – jie vartojami ir kitoms infekcijoms gydyti bei yra prieinami Lietuvoje.

Ar Lietuva būtų pasirengusi protrūkiui?

M. Gabrielaitės vertinimu, Lietuva galėtų realiai greitai reaguoti į tokią situaciją, nes plaučių maro simptomai yra aiškūs. Nustačius įtariamą atvejį, epidemiologai turėtų atsekti kontaktus, juos izoliuoti, skirti profilaktinį gydymą antibiotikais arba užtikrinti intensyvų stebėjimą.

Ji taip pat priminė, kad dauguma plaučių maro protrūkių vyko dar iki antibiotikų atsiradimo, tačiau buvo sėkmingai suvaldomi. Vien izoliacija, atstumo laikymasis ir asmens higiena gali padėti kontroliuoti tokius protrūkius.

Mirtina baigtis įmanoma per kelias dienas

J. Kalibatas pažymėjo, kad kai kuriais atvejais klinikiniai požymiai gali atsirasti net po kelių valandų. Ligos eigą lemia į organizmą patekusio patogeno kiekis ir žmogaus imuninės sistemos būklė.

Jeigu žmogus yra visiškai sveikas ir jo imunitetas stiprus, situacija gali klostytis kitaip nei senyvo amžiaus ar nusilpusios imuninės sistemos pacientui. Pastaruoju atveju simptomai gali vystytis žaibiškai, o mirtis gali ištikti labai greitai – net per kelias dienas.

Dusulys – vienas svarbiausių signalų

Vienu rimčiausių pavojaus ženklų profesorius įvardijo sparčiai stiprėjantį kvėpavimo nepakankamumą ir dusulį. Tokiu atveju gali prireikti intensyvios pagalbos, reanimacijos, intubacijos bei kitų priemonių.

Esminė gydymo dalis yra antibiotikai, kuriais siekiama sunaikinti maro bakteriją. J. Kalibato teigimu, maro bakterijos yra jautrios daugeliui antibiotikų, todėl neturėtų susidaryti situacija, kai nebūtų tinkamo vaisto. Jis teigė, kad Lietuvoje turėtų pakakti antibiotikų rezervo.

Maras išlikęs ir šiandien

J. Kalibatas priminė tris didžiąsias maro pandemijas. Pirmoji jų buvo užfiksuota 527 metais ir pavadinta Romos imperatoriaus Justiniano vardu. Ji iš Egipto pasiekė Bizantiją, vėliau Romą bei jos provincijas, tęsėsi 50 metų su atoslūgiais ir sustiprėjimais, o jos metu mirė 100 milijonų žmonių.

Antroji pandemija prasidėjo 1331 metais. Ji atkeliavo iš Kinijos, palietė Indiją, Afriką ir pasiekė Europą, kur mirė 50 milijonų žmonių. Trečioji pandemija prasidėjo 1855 metais, apėmė Kiniją ir Indiją, tačiau plačiau beveik neišplito. Tuomet mirė 12–13 milijonų žmonių, iš jų 10 milijonų – Indijos gyventojų.

M. Gabrielaitė pabrėžė, kad maras kasmet registruojamas dešimtyse valstybių ir dabar, nes gamtoje egzistuoja natūralūs ligos rezervuarai, daugiausia įvairūs graužikai. Dauguma užsikrėtimų nesukelia protrūkių, nors kartais užsikrečia keli žmonės.

Anot jos, protrūkiu laikoma situacija, kai liga perduodama tarp žmonių ir nustatomi bent du patvirtinti atvejai. Tokie protrūkiai taip pat gali būti sėkmingai suvaldomi. Lietuvoje maras nefiksuotas jau kelis šimtus metų, todėl M. Gabrielaitė nemato priežasčių, kodėl tai turėtų pasikeisti, ypač turint beveik 100 metų naudojamus antibiotikus, kurie veiksmingai veikia prieš Yersinia pestis.

Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.