Vilniaus brigados“ pabaigos kelias: nuo Vito Lingio nužudymo iki kruvinų tarpusavio sąskaitų

Ryškiausias organizuoto nusikalstamumo laikotarpis Lietuvoje siejamas su paskutiniuoju XX amžiaus dešimtmečiu. Tuo metu veikusių grupuočių istorijas ir jų narių likimus fiksavo kriminaliniai archyvai, publikuoti laikraštyje „Akistata“.

Apžvelgiant nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ veiklą, anksčiau buvo rašyta apie pasikėsinimą į buvusį jos narį Zbignevą Mackevičių (33 m.). Skaičiuota, kad per nepriklausomybės metus nužudyta apie šimtą vadinamųjų „torpedų“ ir jų vadų.

Dauguma jų buvo jauni vyrai, o vidutinė bandito gyvenimo trukmė siekė 30 metų. Jau 2003 metais kadaise galingos „Vilniaus brigados“ narius buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o nemaža dalis išlikusių gyvų atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes.

Žurnalisto nužudymas tapo riba

Spalio mėnesį prieš dešimtmetį Lietuvą sukrėtė vieno laikraščio „Respublika“ leidėjų ir žurnalisto Vito Lingio nužudymas. Samdomo žudiko kulka V. Lingį pakirto prie jo namų, šalia automobilio, kuriuo jis ruošėsi vykti į darbą.

Žurnalistas rašė apie mafiją, o „Respublika“ „Vilniaus brigadą“ vadino organizuota nusikalstama grupuote, todėl įtariamųjų buvo ieškoma tarp mafijos struktūrų. Tuometinis generalinis prokuroras, dabar Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas įsakymu patvirtino Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrių steigimą.

A. Paulauskas iki šiol šį sprendimą vertina kaip vieną svarbiausių žingsnių, padėjusių pagrindus kovai su organizuotu nusikalstamumu ir prisidėjusių prie „Vilniaus brigados“ sunaikinimo.

Šio amžiaus pradžioje oficialiai paskelbta, kad „Vilniaus brigada“ nebeegzistuoja. Anksčiau grupuotė atvirai demonstravo savo įtaką Vilniuje ir siekė apie ją kuo plačiau kalbėti. Tačiau žurnalisto nužudymas, kaip teigiama, peržengė visas ribas: iškilo pavojus ne vien žmonių gyvybėms, bet ir teisinės sistemos ateičiai.

Pavedimas nužudyti Vitą Lingį

V. Lingio nužudymo tyrimas atskleidė iki tol nežinotų faktų apie sostinę kontroliavusios nusikalstamos grupuotės veiklą. Žmogžudystės organizavimu įtartas Vilniaus nusikalstamo pasaulio autoritetas Borisas Dekanidzė. Generaliniam prokurorui leidus jį suimti, B. Dekanidzė slapstėsi Jūrmaloje.

Pasak A. Paulausko, „Vilniaus brigados“ vadovo sulaikymas Latvijos teritorijoje buvo pirmasis toks atvejis Lietuvos istorijoje. Taip pat buvo sulaikyti kiti prie žurnalisto nužudymo prisidėję asmenys: I. Achremovas (Achremas), V. Slavickis (Slovėnia) ir B. Bobičenka (Slonas).

Trys šūviai į nugarą ir galvą V. Lingiui buvo paleisti I. Achremovo. Teisme jis išsamiai išdėstė nužudymo aplinkybes. 1993 metų spalio 3 dieną, likus savaitei iki žurnalisto mirties, jis Jūrmaloje susitiko su B. Dekanidze ir gavo nurodymą nužudyti V. Lingį.

Vykdytojui buvo parodytos dvi nuotraukos, perduotas lapelis su adresu, automobilio spalva ir valstybiniu numeriu. Kitą dieną jam įteiktas polietileninis paketas su dviem pistoletais.

I. Achremovas teisme nurodė neturėjęs pasirinkimo, nes B. Dekanidzė jam esą pasakė, kad žurnalistą turi nušauti, kitaip pats bus nužudytas. Jis pripažino suprantantis padaręs labai sunkų nusikaltimą, tačiau teigė išsigandęs ir manęs, jog turėjęs šauti į Dekanidzę, o ne į Lingį.

„Timochos“ kova dėl išlikimo

Igoris Tiomkinas, dar vadintas Timocha, tuo metu buvo antras pagal hierarchiją po B. Dekanidzės. Būdamas nusikalstamo pasaulio viršūnėje jis rinko pinigus į bendrą kasą, disponavo ginklais ir kitų žmonių gyvybėmis.

Buvo įtariama, kad 1992 metais I. Tiomkinas dalyvavo bokso salėje sušaudant A. Tomiliną, vadintą Zeliona, ir I. Zorkiną. Jis buvo sulaikytas, tačiau pritrūkus įrodymų paleistas. Po B. Dekanidzės suėmimo I. Tiomkinas pasitraukė į užsienį, kur ilgą laiką slapstėsi.

Vėliau jis buvo sulaikytas Vokietijoje ir deportuotas į Lietuvą. Čia už turto prievartavimą bei nusikaltėlių gaujos įkūrimą I. Tiomkinui skirta 10 metų kalėjimo bausmė. Kadaise įžūlus ir su niekuo nesiskaitęs banditas, kalėdamas tapo nuolankesnis.

Timocha siekė, kad kalėjimo režimas būtų pakeistas į švelnesnį ir jis galėtų būti perkeltas į koloniją. Buvęs vienas „Vilniaus brigados“ vadų drebančiu balsu to prašė teismo, nors bausmės pradžioje pažeidinėjo kalėjimo tvarką, konfliktavo su darbuotojais ir buvo gavęs keletą nuobaudų.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas jo prašymą patenkino: paskutinius bausmės metus I. Tiomkinas turėjo atlikti švelnesnio režimo sąlygomis. Dvivietėje kameroje jis praleido 7 metus ir 2 mėnesius. Pasak jo, jis kalėjo rūsyje greta mirtininkų ir ironizavo, kad taip nelaikomi net gyvuliai. I. Tiomkino vertinimu, kalėjimas žmogaus neauklėja, o žiaurumas gimdo dar daugiau žiaurumo.

Jam pačiam taip pat buvo kilusi mirtina grėsmė. Suskilus brigadai ir prasidėjus kovai dėl įtakos, nuspręsta Timochą nužudyti. „Vilniaus brigados“ narys Viktoras Akmanavičius „Respublikos“ žurnalistui pasakojo, kad kartu su V. Melničenka, vadintu Soldatu, laukė pasaloje. V. Melničenka turėjo Kalašnikovo automatą, o V. Akmanavičius – „limonkę“, gynybinę granatą, kuri buvo pasiimta tam atvejui, jei automato šūviai nepataikytų.

Pasak V. Akmanavičiaus, jie su kaukėmis ilgai laukė karštą vidurdienį, tačiau I. Tiomkinas taip ir neatvyko. Po nesėkmingo bandymo nutarta jį nušauti anksti ryte, kai šis išeis iš namo, tačiau pasmerktasis pastebėjo pasalą.

Konfliktų priežastimi dažniausiai tapdavo pinigai. Timocha priėjo prie vadinamojo „obščiako“ – bendros kasos. Daliai grupuotės narių nepatiko pinigų dalijimas, be to, nemažai lėšų apskritai dingo. Iš pradžių banditai mokėjo vadinamąją dešimtinę, kuri turėjo būti naudojama pareigūnams papirkti, į kalėjimą patekusiems nariams ir jų šeimoms remti. Tačiau sušaudžius B. Dekanidzę pinigai pradingo. Buvo kalbama, kad dalis jų galėjo atsidurti Boriso tėvo Georgijaus Dekanidzės kišenėje.

Ilgiausiai slapstęsis vadeiva

Kalėjime bausmę atliko ir Aleksandras Ždanovas, nuteistas už žmogžudystę. 1993 metų balandžio 12 dieną, važiuodamas Laisvės prospektu iš sostinės kavinės „Lakštingala“, jis automobilyje nušovė Vladimirą Voroneckį ir bandė nužudyti kartu sėdėjusį Sergejų Selebirovą. Ginklui užsikirtus, S. Selebirovui pavyko iššokti iš automobilio ir pasislėpti.

A. Ždanovas buvo ilgiausiai nuo teisėsaugos besislapstęs „Vilniaus brigados“ vadeiva. Jo paieška paskelbta 1993 metų pavasarį, tačiau teisėsaugos pareigūnai jį sulaikė tik 1998 metų pavasarį.

Grupuotės klestėjimo laikotarpiu A. Ždanovas savo noru dalijo interviu žurnalistams, šaipėsi iš teisėsaugos ir tvirtino, kad Vilnių valdo brigada. Jam artėjant prie keturiasdešimties buvo teigiama, kad per šiuos metus gero gyvenimo jis beveik nepatyrė.

Jis slapstėsi Ukrainoje ir Latvijoje, kol buvo sučiuptas. Besislapstydamas leido draugų pinigus bei girtavo, o apie gyvenimo prasmę, kaip pasakojo, pradėjo galvoti tik kalėjime. „Veidas“ A. Ždanovą citavo teigiant, kad jis norėtų padėti artimiesiems, ypač daug iškentėjusiai mamai, taip pat siektų, kad jo vaikas būtų laimingas ir jo nepalies purvas. Jis svarstė, kad norint suprasti, kas yra gera, reikia pažinti blogį, o gyvenimas galiausiai parodo, kas buvo teisus, o kas – ne.

A. Ždanovas, kaip ir dalis kitų protingesniais laikytų gaujų narių, kalėdamas domėjosi joga, astrologija ir netradicine psichologija. Tai buvo siejama tiek su gyvenimo prasmės paieškomis, tiek su mintimis apie atgailą.

Pasikėsinimai, sprogdinimai ir nužudymai

Mirties išvengė ir Igoris Pervička, vadintas Boba, kuriam buvo 32 metai. Į jį kėsintasi, o vėliau buvęs „Vilniaus brigados“ smogikų grupės vadas už girto nušautą restorano apsaugininką buvo nuteistas 7 metams nelaisvės. Šią bausmę jis jau atliko.

Ne kartą bandyta nužudyti ir Viktorą Polonskį, dar vadintą Vesnuška arba Vesna, kuriam buvo 33 metai. Po B. Dekanidzės sušaudymo V. Polonskis tapo vienu „Vilniaus brigados“ vadų, o konkuruojanti grupuotė nusprendė jį „padėti į vietą“.

Gyvas liko ir Viačeslavas Zaboronokas, vadintas Kozliku, kuriam buvo 41 metai. Kartą sprogmuo sudaužė džipą, kuriuo jis važinėdavo, o vėliau bandyta susprogdinti namo, kuriame gyveno V. Zaboronokas, liftą.

Tačiau Eugenijui Svirneliui, vadintam Geniuku, mirties išvengti nepavyko – jis žuvo būdamas vos 35 metų. Į jį kelis kartus kėsintasi, buvo šaudoma ir sprogdinta, o galiausiai jis buvo nunuodytas. Kalbėta, kad tai galėjo būti susiję su jo liudijimu I. Tiomkino byloje.

Prie Kauno automatu buvo nušautas Aleksandras Kudriašovas. Sporto salėje nužudyti A. Tomilinas ir I. Zorkinas.

1993 metais pradėta ardyti „Vilniaus brigada“ galutinai žlugo praėjusio amžiaus pabaigoje. Dalis jos narių žuvo kovoje dėl valdžios ir pinigų, kiti pateko už grotų, dar kiti tapo verslininkais arba prisidėjo prie Vilniuje vėliau veikusių grupuočių. Nors šie vyrai daug linksminosi ir trumpai mėgavosi įtaka, didelių turtų jie nesukaupė.

XXI amžiaus pradžioje Vilniuje veikęs „Udavų“ arba „Smauglių“ nusikalstamas susivienijimas pajamas gaudavo iš prekybos narkotikais, kontrabandos ir automobilių vagysčių. Ši grupuotė buvo suskirstyta į specializuotas atšakas: „Davydo“ gauja vogė prabangius automobilius, „Makjevarai“ vykdė vagystes, o „Sportininkai“ užsiėmė kontrabanda.