Veterinarą sukrėtė žmonių žiaurumas: kai kurių gyvūnų sužalojimai aptinkami visai netikėtai

Veterinarijos gydytojo darbas neapsiriboja gydymu, operacijomis ir įprastomis konsultacijomis. Šioje profesijoje netrūksta ilgų valandų, sudėtingų pasirinkimų bei itin sunkių pokalbių su augintinių šeimininkais. 41 metų kaunietis veterinarijos gydytojas onkologas Paulius Morkūnas teigia, kad gyvūnai nuo vaikystės buvo svarbi jo gyvenimo dalis, todėl dėl pasirinkto kelio jis niekada neabejojo.

Jo profesinis kelias apėmė aštuonerius studijų metus, darbą su laukiniais gyvūnais, praktiką veterinarijos klinikoje ir nuosavos klinikos įkūrimą.

Apie veterinaro kasdienybę, sudėtingiausius pacientus, onkologinių ligų gydymą ir emociškai sunkiausias žinias augintinių šeimininkams P. Morkūnas pasakojo naujienų portalo tv3.lt skaitytojams.

Naujienų portalas tv3.lt pradeda straipsnių ciklą „Už kadro“, kuriame bus pristatomos skirtingos profesijos, jų atstovai ir dažnai iš šalies nepastebimos jų darbo pusės.

Vienintelis pasirinkimas buvo Veterinarijos akademija

P. Morkūnas pasakojo, kad nuo pat mažens rūpinosi gyvūnais, stengėsi juos apsaugoti, statydavo jiems namelius. Jo teigimu, meilė gyvūnams buvo tarsi įgimta.

Vėliau, atėjus laikui rinktis studijas, jis nusprendė stoti į Veterinarijos akademiją. Nors prašyme reikėjo nurodyti ir antrą pasirinkimą, gydytojas net neįsivaizdavo savęs kitoje vietoje – jo tikslas buvo vienas.

Tačiau susidūrus su studijų realybe paaiškėjo, kad mokytis nėra paprasta. Veterinarijos studijos truko šešerius metus, po jų P. Morkūnas dar dvejus metus studijavo rezidentūroje. Iš viso mokslams jis skyrė aštuonerius metus.

Dar studijų metu jis ieškojo praktikos ir dirbo globos organizacijoje su laukiniais gyvūnais. Gydytojas padėdavo sužalotiems gyvūnams, vykdavo į kitus miestus rūpintis stirnomis ir kitais gyvūnais. Anot jo, tuomet sukaupta patirtis su laukiniais gyvūnais vėliau pravertė įvairiais profesinio gyvenimo etapais.

Baigęs mokslus jis pradėjo dirbti veterinarijos klinikoje, tačiau vėliau nusprendė kurti savo veiklą. P. Morkūnas teigė, kad turint daug idėjų, galimybių ir projektų, dirbant kitam jas įgyvendinti sudėtinga. Taip buvo įkurta nuosava klinika, kuri ir dabar toliau vystoma.

Darbo diena gali tęstis iki miego

Veterinaro darbo ritmas keičiasi priklausomai nuo sezono, tačiau dienos prasideda anksti, o jų pabaigos dažnai neįmanoma numatyti. P. Morkūnas pabrėžė, kad gyvūnai serga nepriklausomai nuo paros meto, švenčių ar savaitgalių, o jų šeimininkai nori galėti susisiekti su augintinį gydančiu specialistu.

Kartais jis dieną pradeda 4.30 val. ryto, kai vyksta sportuoti, kad nuo 8 valandos galėtų visiškai susitelkti į darbus ir dar rastų šiek tiek laiko sau.

Kasdienybę sudaro konsultacijos, planinės bei netikėtos operacijos. Kai daug žmonių baigia darbą ketvirtą ar penktą valandą, veterinarijos gydytojui prasideda kita darbo dalis. Vadovaudamas įmonei, P. Morkūnas rūpinasi ir verslo klausimais, bendrauja su klientais, atsako į laiškus, skambina, koreguoja gydymą ir skiria vizitus. Šie darbai dažnai tęsiasi iki vakaro ar net miego.

Nors savaitgaliais jis laiko skiria šeimai ir poilsiui, važiuoja sportuoti, motociklu, su vaiku žvejoja ar plaukioja laivu, atsitraukti visiškai nepavyksta. Klinikos veikia, pacientai serga, o po operacijų kartais prireikia pakartotinai atvykti ir įvertinti gyvūno būklę.

Gydytojas teigė darbo ir laisvalaikio griežtai neatskiriantis. Jo manymu, nuolat galvojant apie ribą tarp darbo ir poilsio galima greitai pavargti bei perdegti. Todėl darbą jis laiko savo gyvenimo dalimi: gali atsakyti klientui ar parašyti laišką, o vėliau užsiimti namų reikalais.

Šūviai, rūgštys ir kankinami gyvūnai

Kalbėdamas apie sunkiausius sužalojimus, P. Morkūnas pabrėžė, kad baisiausi atvejai yra tie, kai gyvūnai nukenčia nuo žmonių. Jam sunku suprasti, kaip galima smurtauti prieš gyvūną, kuris negali apsiginti.

Anot veterinaro, pasitaiko šaudymų, įvairių žiaurių traumų, gyvūnai apipilami rūgštimis ar jiems naudojami įvairūs tepalai. Nemažai tokių nukentėjusių gyvūnų patenka į prieglaudas.

Ypač dažni atvejai susiję su oriniais šautuvais. Tokie incidentai kartojasi kasmet, o kulkų sukeltos traumos kartais pastebimos tik atsitiktinai, nes gyvūnas negali paaiškinti, kas nutiko. Kai kuriais atvejais net šeimininkai nežino, kad jų augintinis buvo pašautas.

Gydant svarbiausia ne bet kokia kaina įveikti ligą

Veterinarija turi daug bendro su žmonių medicina, tačiau vienas esminių skirtumų yra tai, kad gydytojas negali tiesiogiai pasikalbėti su pacientu. Visą informaciją apie ligą bei gydymo eigą tenka paaiškinti gyvūno šeimininkui.

P. Morkūnas teigė, kad kartais šeimininkai nori padaryti daugiau, nei gyvūnui iš tiesų būtina. Kadangi skausmą ir diskomfortą jaučia augintinis, būtina rasti ribą, kad siekis padėti netaptų egoizmu. Veterinarijos galimybės leidžia taikyti intensyvų gydymą, laikyti gyvūną prie lašelinių ar maitinti per zondą, tačiau visuomet reikia įvertinti, ar tokiomis sąlygomis jis dar gali gyventi visavertį gyvenimą.

Dėl to pokalbiai su šeimininkais užima daug laiko – kartais valandą ar ilgiau, dar prieš apžiūrint patį gyvūną. Šeimininkams svarbu žinoti visas aplinkybes, o gydytojai siekia suteikti kuo daugiau informacijos ir kartu rasti bendrą sprendimą.

Operacijų metu gyvūnai seduojami, atliekami reikiami tyrimai. Dalis procedūrų įmanomos tik gyvūnui miegant. Pavyzdžiui, žmogus kompiuterinės tomografijos metu gali ramiai išgulėti, o gyvūną tokiam tyrimui reikia primigdyti.

Didelę P. Morkūno darbo dalį sudaro onkologinių ligų gydymas. Tokiais atvejais itin svarbus ryšys su šeimininku, nes pagrindinis tikslas nėra bet kokiomis priemonėmis nugalėti ligą. Svarbiausia kuo ilgiau išlaikyti gyvūno gyvenimo kokybę, kad jis jaustųsi laimingas, nepatirtų skausmo ir kančios.

Veterinaras pažymėjo, kad sergant onkologine liga ne visada pavyksta pasiekti tai, ko tikimasi. Todėl iš anksto būtina aptarti gydymo kryptį, tikslus ir galimybes pratęsti gyvūno gyvenimą. Tokie pokalbiai gali būti ilgi, tačiau jie būtini.

Skaudžiausia žinia – apie augintinio netektį

P. Morkūno teigimu, pačios sunkiausios akimirkos veterinaro darbe yra tada, kai šeimininkui tenka pranešti apie gyvūno mirtį. Viena yra operuoti žinant, kad būklė labai sunki ir tikimybė išgelbėti pacientą nedidelė, tačiau visai kas kita, kai operacijos metu netikėtai sustoja širdis ar nutinka kita nenumatyta nelaimė.

Tokiais atvejais gydytojui pačiam reikia sustoti, susikaupti ir pasirengti skambučiui. Jis pabrėžė, kad augintinis daugeliui žmonių yra šeimos narys, o šeimininkų meilė, dėmesys ir rūpestis aiškiai parodo, kokią vietą gyvūnas užima jų gyvenime.

Dėl to žinios apie netektį dažnai pranešamos drebančiomis rankomis ir balsu. Nors tokių situacijų nėra daug, kiekviena jų emociškai labai sunki.

Sudėtinga darbo dalis yra ir eutanazija. Šeimininkai į veterinarijos kliniką kreipiasi tuomet, kai reikia priimti sunkų sprendimą, kada augintinį jau būtina paleisti.

Žmonės dažnai klausia, ką gydytojas darytų su savo gyvūnu. Tada veterinarui tenka padėti suprasti, kada gydymas jau nebepagerina gyvūno gyvenimo kokybės. P. Morkūnas pabrėžė, kad tai pasakyti labai sunku, nes sprendžiama dėl šeimos nario. Todėl ir augintinio netektis, ir apsisprendimas dėl eutanazijos yra vienos sunkiausių veterinaro profesijos dalių.