Šiaulių „princas“ keturis kartus išvengė mirties: kulkos, durklas ir bomba jo nepalaužė

Praėjusio amžiaus pabaigoje Vladas Baranauskas, geriau žinomas „Baranio“ pravarde, buvo laikomas vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvos nusikalstamo pasaulio veikėjų. Dabar jam – 65 metai.

Nors didžioji dalis kriminalinės jo biografijos liko praeityje, vadinamasis Šiaulių „princas“ ir šiandien lankosi teismuose. 2017 metais jis paskutinį kartą nubaustas dėl cigarečių kontrabandos ir mėginimo papirkti pareigūnus.

V. Baranauskas kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau išvengė realaus įkalinimo – teismas skyrė baudą. Pastaraisiais metais jo vardas buvo minimas dėl cigarečių kontrabandos, šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, smulkaus svetimo turto pagrobimo ir viešosios tvarkos pažeidimo. Vis dėlto prieš daugiau nei du dešimtmečius jis buvo vienas Šiaulių „Princų“ grupuotės lyderių.

Iki 1998 metų į „Baranį“ buvo kėsintasi keturis kartus, tačiau kiekvienąsyk jis liko gyvas. Daugiau šių išpuolių aplinkybių skelbta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Šaudymas kavinėje dienos metu

1998 metų sausio 30 dieną rašyta apie šūvius vienoje Šiaulių kavinių. Vidury dienos užpuolikas apšaudė kavinėje sėdėjusį V. Baranauską ir du jo pažįstamus. Buvo paleista beveik dešimt šūvių, tačiau nė vienas iš trijų vyrų nežuvo.

Tuo metu 40-metis V. Baranauskas į kavinę atvyko prabangiu, šarvuotu sidabrinės spalvos „Mercedes-Benz“. Jis ten susitiko su dviem vyrais. „Akistatos“ duomenimis, jie greičiausiai aptarinėjo imtynes, nes prieš kelias dienas V. Baranauskas ir vienas jo kompanionų buvo tapę dziudo imtynių čempionais.

Į kavinę veido neslėpęs vyras įžengė ir iškart pradėjo šaudyti. Išsigandę liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti, kiek asmenų šaudė. Iš pradžių manyta, kad užpuolikas buvo vienas, tačiau vėliau ekspertai nustatė, jog arba vienas žmogus naudojo du ginklus, arba kavinėje veikė du žudikai.

V. Baranauskas buvo sužeistas į galvą ir du kartus į krūtinę. Į galvą paleista kulka praskriejo išorine kaukolės dalimi ir sužalojo tik smilkinį bei ausį. Pareigūnai neabejojo, kad samdomo žudiko ar žudikų taikinys buvo būtent V. Baranauskas – tai buvo mažiausiai ketvirtas bandymas jį nužudyti.

Durklas, šūviai ir prie kavinės palikta bomba

V. Baranauskas augo gausioje šeimoje, o jaunystėje išsiskyrė sportiniais rezultatais. Jaunimo imtynių varžybose jis pasiekdavo gerų rezultatų, tačiau jo sportinę karjerą nutraukė kaltinimai išprievartavimu. Už šį nusikaltimą jis buvo nuteistas ir pateko į koloniją.

Kalėdamas „Baranis“ greitai pelnė autoritetą ir pažemino vieną kalinį. Pastarasis, siekdamas atkeršyti, naktį durklu smogė V. Baranauskui į krūtinę. Jis vos nemirė, ilgai buvo gaivinamas reanimacijoje, tačiau galiausiai išgyveno. Atlikęs likusią bausmę, V. Baranauskas grįžo į Šiaulius.

Ten jis subūrė stiprią „Princų“ grupuotę. Jai kartu su juo vadovavo V. Stanaitis-Stalonė, V. Kavaliukas-Amerikonas ir V. Šiaulys-Žemaitukas. Grupė savo pozicijas sustiprino užmezgusi ryšius su „Vilniaus brigada“.

Antrasis pasikėsinimas į V. Baranauską įvyko 1992 metų vasario 23 dieną. Iš Ukrainos atvykęs samdomas žudikas šaudė į „Baranį“ pistoletu, tačiau šis nepasitraukė ir, pavijęs užpuoliką, išlupo jam akį. Vėliau paaiškėjo, kad V. Baranausko nužudymą užsakė iš įkalinimo įstaigos grįžęs boksininkas Anicetas Skarulis, siekęs susigrąžinti įtaką Šiauliuose. Po nepavykusio užsakymo A. Skarulis pats buvo suvarpytas automato kulkomis.

Trečiasis nesėkmingas išpuolis prieš V. Baranauską ir jo draugus surengtas 1996 metų birželį. Prie kavinės, kurioje dažnai lankydavosi „princai“, buvo palikta bomba. Ją atsitiktinai aptiko darbininkas, kai „Baranis“ ir jo aplinka į vietą dar nebuvo atvykę.