Tujos žiemą gali paruduoti ir tapti stirnų grobiu: du darbai padės jas apsaugoti

Praėjusi snieginga ir šalta žiema spygliuočių augintojams sukėlė nemažai rūpesčių. Tujos bei kiti augalai ne tik parudavo, bet kai kur tapo ir žvėrelių, ypač stirnų, maistu. Nors iš anksto neaišku, kokia bus artėjanti žiema, augalus galima paruošti taip, kad žala būtų kuo mažesnė.

Apie rudenį svarbiausius darbus, padedančius spygliuočius apsaugoti nuo rudavimo ir žvėrių, portalui tv3.lt pasakojo sodininkas Saulius Galvanauskas.

Kodėl žiemą paruduoja spygliuočiai?

Didelė praėjusios žiemos problema buvo spygliuočių, ypač tujų, rudavimas. S. Galvanausko teigimu, tam yra dvi pagrindinės priežastys.

Pirmoji – šaltis. Tujos ir kiti spygliuočiai išlieka žali visus metus, todėl žiemą jų spyglius džiovina tiek vėjas, tiek šaltis. Kadangi spygliai nenukrenta, per juos augalas garina vandenį. Kuo žemesnė temperatūra, tuo daugiau vandens jam reikia išgarinti, kad apsisaugotų nuo šalčio.

Kai dirva įšąla, augalas nebegali lengvai pasiekti joje esančio vandens ir jo pasisavinti. Dėl to drėgmės atsargos neatsikuria, o spygliuotis pradeda džiūti sparčiau.

Antroji rizika išryškėja antroje žiemos pusėje. Net ir laikantis minusinei temperatūrai bei esant įšalusiai žemei, saulė ima šviesti aktyviau. Ji papildomai kaitina spyglius, juos sausina ir gali lemti vadinamąjį saulės nudeginimą, dėl kurio augalas paruduoja.

Du svarbiausi darbai iki šalčių

S. Galvanauskas išskiria du esminius darbus: gausų laistymą ir mulčiavimą. Jei ruduo sausas, prieš prasidedant šalčiams spygliuočius būtina gerai palaistyti.

Tinkamiausią laiką lemia orai. Pernai stipresnis atšalimas prasidėjo jau lapkričio pabaigoje, tačiau kitais metais sniego ir didesnių šalčių gali nebūti net iki sausio. Todėl verta sekti prognozes: jei po savaitės numatoma minusinė temperatūra, reikėtų nedelsti ir augalus palaistyti.

Pasak sodininko, čia neretai kyla praktinių sunkumų, nes daugelis jau rugsėjį užsuka vandens kranus, ištuština talpas ir susivynioja žarnas. Tačiau prieš šalčius svarbu ne tik sudrėkinti dirvos paviršių – žemė turi būti gerai prilaistyta ir drėgna.

Kitas svarbus žingsnis – mulčias. Jis saugo dirvą nuo perdžiūvimo, mažina vandens garavimą ir neleidžia žemei taip giliai įšalti. Po mulčio sluoksniu gali likti neužšalusio vandens, kurį augalai gali panaudoti gindamiesi nuo šalčio ir džiovinimo.

Mulčiuoti galima ir anksčiau, nes laistyti įmanoma per mulčio sluoksnį. Tam tinka įvairios organinės medžiagos: nupjauta žolė, durpė, sugrėbti rudeniniai lapai. Dekoratyviam vaizdui galima rinktis skiedras ar dekoratyvinę žievę.

Svarbiausia, kad mulčio sluoksnis būtų pakankamai storas. Jis neturėtų būti plonesnis nei 6 centimetrai, o geriausia, jei siektų 10 centimetrų. Toks sluoksnis veiksmingai saugo dirvą nuo įšalimo ir drėgmės netekimo.

Dažna klaida dengiant augalus žiemos pabaigoje

Sodininkas atkreipia dėmesį ir į klaidą, kurią kai kurie žmonės daro žiemos pabaigoje, dengdami spygliuočius nuo šalčio. Dangalo negalima priglausti tiesiai prie spyglių ar šakelių – tarp augalo ir uždengimo būtina palikti oro tarpą.

Jeigu dangalas liečiasi su spygliuočiu, ant jo susikaupęs sniegas gali atitirpti, sušlapinti medžiagą, o vėliau vėl sušalti. Tuomet po susidariusiu ledu spygliukai gali sušusti. Tokiu atveju žalą sukelia ne saulė, bet drėgmės ir užšalimo procesai.