Lina manė pasigavusi virusą: kojos tinimas atskleidė agresyvią kraujo vėžio formą

Kraujo vėžio diagnozė gali akimirksniu pakeisti žmogaus gyvenimą, tačiau šiuolaikinė medicina kai kuriais atvejais leidžia šią ligą sėkmingai suvaldyti. Viena tokių ligų – lėtinė mieloidinė leukemija (LML), kuri dėl taikinių terapijos šiandien dažnai tampa kontroliuojama lėtine būkle.

LML sutrikdo normalią kraujodarą kaulų čiulpuose: ima nekontroliuojamai daugintis pakitusios kraujo ląstelės. Apie ligos požymius, diagnostiką ir gydymo galimybes pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologė Rūta Semaškevičienė. Savo patirtimi dalijasi ir pacientė Lina Ramanauskaitė.

Liga ilgai gali nekelti jokių nusiskundimų

Pasak gydytojos, LML prasideda kaulų čiulpuose, kuriuose gaminamos kraujo ląstelės. Vienoje kraujodaros kamieninėje ląstelėje atsiradęs genetinis pokytis lemia pernelyg didelę baltųjų kraujo kūnelių gamybą.

Iš pradžių pakitusios ląstelės dar gali atlikti dalį savo funkcijų, todėl liga neretai vystosi nepastebimai. Vis dėlto negydoma ji ilgainiui gali pereiti į agresyvią fazę, panašią į ūminę leukemiją.

Tarp galimų pirmųjų simptomų gydytoja išskiria nepaaiškinamą nuovargį, svorio mažėjimą, naktinį prakaitavimą, sunkumo ar spaudimo pojūtį kairėje pašonėje dėl padidėjusios blužnies bei greitą sotumą. Tačiau apie pusė pacientų nejaučia jokių simptomų – tokiu atveju liga aptinkama atsitiktinai, atlikus bendrą kraujo tyrimą ir nustačius ryškiai padidėjusį leukocitų kiekį. Todėl profilaktiniai kraujo tyrimai yra svarbūs.

Diagnozei svarbi Filadelfijos chromosoma

Sergant LML, 9-oji ir 22-oji chromosomos apsikeičia dalimis. Taip susiformuoja BCR::ABL1 genas, nuolat skatinantis ląsteles dalytis. Šis pokytis yra įgytas, ne paveldėtas, todėl vaikams jis neperduodamas ir nėra susijęs su paciento kalte.

Ligos diagnozei nustatyti atliekamas bendras kraujo tyrimas su leukograma, kaulų čiulpų tyrimas su chromosomų analize bei molekulinis BCR::ABL1 tyrimas PGR metodu. Pastarasis ne tik patvirtina diagnozę, bet ir leidžia gydymo laikotarpiu vertinti, kaip liga traukiasi.

Linos situacija buvo neįprasta. Dažniausiai LML aptinkama lėtinėje fazėje, tačiau jai liga diagnozuota jau agresyviausioje – blastinėje – fazėje. Leukemija elgėsi kaip ūminė limfoblastinė leukemija ir buvo išplitusi į centrinę nervų sistemą.

Anksčiau tokiais atvejais dažniausiai būdavo taikoma intensyvi chemoterapija ir kaulų čiulpų transplantacija. Gydant Liną buvo pasitelkta šiuolaikinė praktika: taikinių terapija ir imunoterapija. Iš pradžių jai skirti gliukokortikoidai kartu su taikinių vaistu, o nepakankamai sureagavus į gydymą pereita prie ponatinibo.

Lemiamu gydymo etapu tapo imunoterapija blinatumomabu. Šis vaistas sujungia leukemijos ląstelę su paciento imunine T ląstele, kad imuninė sistema galėtų atpažinti ir sunaikinti piktybines ląsteles.

Po pirmojo blinatumomabo kurso liekamosios ligos nebebuvo nustatyta nei kaulų čiulpuose, nei smegenų skystyje. Linai skirti keturi gydymo kursai, o visas intensyvus gydymas nuo diagnozės iki paskutinio kurso užtruko apie 10 mėnesių.

Praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo diagnozės, pacientė yra visiškoje remisijoje. Ji gyvena įprastą gyvenimą ir tęsia palaikomąjį gydymą ponatinibo tabletėmis. Vaistą ji gauna bendradarbiaujant su pacientų vilties programa ir tarptautiniu ne pelno siekiančiu pasaulinės sveikatos fondu „The Max Foundation“.

Taikinių terapija pakeitė LML gydymą

Iki šio amžiaus pradžios LML gydymui buvo naudojamos chemoterapinės tabletės, interferonas ir transplantacija. Šie metodai buvo sunkiai toleruojami ir daugeliui pacientų neužtikrindavo ilgo gyvenimo.

2001 m. atsiradęs imatinibas tapo pirmuoju vaistu, sukurtu blokuoti BCR::ABL1 mechanizmą. Vėliau atsirado antrosios bei trečiosios kartos preparatai, taip pat kitais būdais veikiantys vaistai.

Šiandien veiksmingai gydomų pacientų, kuriems LML diagnozuojama lėtinėje fazėje, gyvenimo trukmė dažnai artima bendrosios populiacijos gyvenimo trukmei.

Chemoterapija naikina greitai besidalijančias tiek sergančias, tiek sveikas ląsteles, o taikinių terapija veikia konkretų ligą sukeliantį baltymą. Daugeliui pacientų tai reiškia galimybę gydytis namuose tabletėmis, dirbti, keliauti ir kurti šeimą.

Vis dėlto ne visi naujausi vaistai Lietuvoje kompensuojami. Gydytoja pažymi, kad ponatinibas, kai kuriais atvejais tampantis vienintele išeitimi, kai kiti vaistai neveikia arba liga atspari gydymui, šalyje nėra kompensuojamas. Dėl to centras bendradarbiauja su pacientų vilties programa ir „The Max Foundation“, kuris kartu su partneriais nemokamai tiekia gyvybę prailginančius vaistus daugiau nei 80 šalių tiek laiko, kiek jų reikia.

Vaistus būtina vartoti reguliariai

Gydymo metu pacientai gali patirti nuovargį, raumenų mėšlungį, patinimus, virškinimo sutrikimus ar bėrimus. Skirtingi vaistai gali turėti ir specifinį poveikį – pavyzdžiui, skatinti skysčio kaupimąsi aplink plaučius, veikti širdį, kraujagysles, gliukozės ar cholesterolio rodiklius. Todėl gydymas parenkamas įvertinus gretutines ligas.

Dideliu iššūkiu tampa ilgalaikis ir reguliarus vaistų vartojimas. Gydymo sėkmę lemia tai, ar pacientas nepraleidžia dozių. Be to, su terapija gali sąveikauti kiti vaistai, kai kurie papildai ir net vaisiai, pavyzdžiui, greipfrutai, todėl apie juos būtina pasitarti su gydytoju. Jaunoms moterims taip pat svarbu iš anksto aptarti šeimos planavimą.

Kai kuriems pacientams gali būti svarstoma remisija be gydymo – vaistų vartojimo nutraukimas. Tam būtina, kad liga visada būtų buvusi lėtinės fazės, vaistai būtų vartoti paprastai bent penkerius metus, gili molekulinė remisija kelerius metus išliktų stabili ir gydymas anksčiau nebūtų buvęs nesėkmingas.

• Maždaug pusei tokių pacientų liga po gydymo nutraukimo neatsinaujina.
• Pirmąjį pusmetį BCR::ABL1 rodiklis tiriamas kas mėnesį.
• Vėliau tyrimai atliekami kas du, o paskui – kas tris mėnesius.
• Rodikliui pakilus, gydymas atnaujinamas, o beveik visiems pacientams liga vėl suvaldoma.

Pirmaisiais mėnesiais nutraukus gydymą gali atsirasti raumenų ar sąnarių skausmų, tačiau tai laikinas reiškinys ir nėra ligos atsinaujinimo ženklas. Sprendimas nutraukti vaistus priimamas tik kartu su gydytoju ir tada, kai užtikrinama patikima molekulinė stebėsena. Pacientams, kurių liga buvo agresyvios fazės, kaip Linai, gydymas tęsiamas nuolat.

Nuo tariamo viruso – iki skubios hematologų pagalbos

Lina Ramanauskaitė pasakoja, kad pirmieji negalavimai jai pasirodė panašūs į virusą po įtemptos darbo savaitės. Penktadienio vakarą ji pajuto didžiulį nuovargį, o šeštadienį pakilo temperatūra. Kadangi ir kolegė jautėsi prastai bei karščiavo, Lina manė, kad abi užsikrėtė virusu.

Kelias dienas ji dirbo iš namų, temperatūrą mažino vaistais ir laukė pagerėjimo. Tačiau ketvirtą dieną pradėjo tinti ir skaudėti kojos. Tai paskatino moterį atlikti tyrimus.

Tąkart nepavykus patekti pas gydytoją poliklinikoje, Lina kreipėsi į kitą gydymo įstaigą. Ten gydytoja įvertino jos būklę, paskyrė kraujo tyrimus ir, gavusi jų rezultatus, iš karto nukreipė pacientę pas hematologus.

Gydymas truko 10 mėnesių

Per dešimt mėnesių trunkantį gydymą Linai teko ne kartą gulėti ligoninėje ir patirti sudėtingus gydymo etapus. Ji prisimena, kad chemoterapijos kursai buvo itin sunkūs: bloga savijauta, jėgų stoka ir noras tik miegoti bei tylėti.

Tačiau pacientė stengėsi išlaikyti optimizmą. Ligoninėje ją lankę psichologai ir psichoterapeutai pastebėjo jos vidinę stiprybę, o viena gydytoja ligos istorijoje pažymėjo, kad Lina turi daug vidinių resursų ir yra optimistė.

Lina pasakoja, kad jai nebuvo kilusi mintis, jog ji gali nepasveikti. Laikui bėgant sunkiausių gydymo akimirkų prisiminimai blėsta, o jų vietoje lieka suvokimas, kad išbandymą pavyko įveikti.

Pasitikėjimas gydytojais tapo svarbia atrama

Išgirdusi diagnozę, Lina iš pradžių patyrė sukrėtimą, tačiau netrukus susitelkė į tai, ką turės daryti toliau. Ji buvo perskaičiusi išvadą, išgyvenusi stiprias emocijas ir gydytojai paklausė, kokių veiksmų reikia imtis.

Šiandien moteris pabrėžia, kad susirgus sunkia liga svarbu nepasiduoti nepagrįstai informacijai ir pasitikėti gydytojais. Ji dėkinga Santaros klinikų komandai – gydytojams, slaugytojams ir jų padėjėjams – už rūpestį, kantrybę ir profesionalumą gydymo laikotarpiu.

Gydymas baigėsi, tačiau Lina ir toliau vartoja paskirtus vaistus, reguliariai atlieka tyrimus bei lankosi pas gydytoją. Ji tai priima kaip įprastą kasdienybės dalį.

Po ligos – daugiau laiko tam, kas teikia džiaugsmą

Praėjus pusantrų metų po gydymo Lina jaučiasi gerai. Dėl sumažėjusio darbingumo ji nusprendė kurį laiką nedirbti, tačiau atrado daugiau laiko veikloms, kurios jai svarbios.

Ji augina gėles ir daržoves, o užaugintu derliumi džiugina artimuosius. Taip pat dažnai susitinka su draugais, kurie gydymo metu laukdavo jos žinių apie savijautą ir tyrimų rezultatus.

Lina sako, kad šiuo metu neturi blogų dienų. Sunki liga pakeitė jos požiūrį į laiką, kasdienybę ir svarbiausius dalykus, o šiuolaikinis gydymas suteikė galimybę pasiekti remisiją.

Žinutė išgirdusiems diagnozę

Lina žmonėms, tik pradedantiems kelią po sunkios kraujo ligos diagnozės, pataria nepasiduoti, pasitikėti gydytojais ir laikytis jų nurodymų. Ji pabrėžia, kad šiandien kuria gyvenimą po ligos.

Gydytoja hematologė Rūta Semaškevičienė teigia, kad baimė išgirdus žodį „leukemija“ yra natūrali, tačiau LML šiuo metu yra viena geriausiai suprantamų ir sėkmingiausiai gydomų kraujo vėžio formų. Daugeliui pacientų ji tampa lėtine būkle, su kuria galima gyventi ilgą ir visavertį gyvenimą.

Gydytoja pataria nesivadovauti internete randamomis senomis prognozėmis, kurios dažnai atspindi laikotarpį iki taikinių terapijos, aptarti su gydytoju visus neraminančius klausimus, reguliariai vartoti vaistus ir nepamiršti savęs – judėti, ilsėtis bei prireikus kreiptis pagalbos į artimuosius ar psichologą. Jos teigimu, pirmieji mėnesiai dažniausiai būna sunkiausi, tačiau vėliau daugeliui pacientų liga tampa tik viena gyvenimo dalimi, o ne visu gyvenimu.