Henrikas Vaitiekūnas paliko išskirtinį pėdsaką: pirmasis Lietuvoje atrado provincijos žmones

Eidamas 78-uosius metus mirė žurnalistas, laidų autorius, žodžio meistras, gyvūnų globėjas ir Vilniaus universiteto dėstytojas Henrikas Vaitiekūnas. Žiūrovams jis gerai pažįstamas iš infošou „Laisvės alėja“ ir laidos „Lietuvos ryto televizija“. Buvę kolegos jį prisimena kaip žmogų, kuris vienodai lengvai rasdavo bendrą kalbą tiek su aukštuomenės žmonėmis, tiek su atokiau nuo miestų gyvenančiais žmonėmis, o humorą gebėjo derinti su liūdesiu.

Henrikas Vaitiekūnas (nuotr. Fotodiena/Robertas Dačkus, `123rf.com)

2000 metų gruodį TV3 laidoje „Lietuvos ryto televizija“ H. Vaitiekūnas svarstė, kad meilė ir karas yra dvi temos, kurios niekada neatsibosta, o slaptos jų formos visuomenei tampa dar patrauklesnės. Pasak jo, ypatingo susidomėjimo sulaukia ir istorijos apie plačiai žinomus žmones.

Žurnalistas su kolegomis pasakodavo tiek linksmus nutikimus, tiek kur kas šiurpesnes istorijas. Jo mirtį išgirdusi žurnalistė Rūta Sinkevičienė, H. Vaitiekūną vadinusi amžinu bendradarbiu, prisiminė jį kaip žmogų orkestrą.

R. Sinkevičienės teigimu, būtent Henrikas pirmasis atkreipė dėmesį į provinciją ir kaimo žmones – žvejus bei įvairių regionų gyventojus, gyvenančius įdomų ir aktyvų gyvenimą. Ji pažymėjo, kad jis filmavo ir Šustausko balius, tačiau svarbiausia jam buvo atrasti žmones už didžiųjų miestų ribų.

„Laisvės alėjoje“ atsiskleidė ypatingas jo bendravimo talentas

Kolegų teigimu, H. Vaitiekūno atrastos istorijos ir žmonės puikiai atsispindėjo jo kurtame pirmajame lietuviškame infošou „Laisvės alėja“. Bendražygis Juras Jankevičius prisiminė, kad žurnalistas puikiai mokėjo reaguoti net į pačius neįprasčiausius pašnekovus.

Jis pasakojo apie moterį, kuri laidiniu telefonu paskambino Henrikui ir tvirtino, kad kaimynai per telefoną leidžia jai dujas. H. Vaitiekūnas į tai sureagavo rimtu tonu paklausdamas, ar užsukus tas dujas jai pasidarė geriau. Pašnekovė patvirtino, kad taip.

H. Vaitiekūnas žinojo, kad žiūrovai itin vertino jo ir komandos laidas. Prieš dvejus metus LRT laidoje „Stilius“ jis pasakojo nutikimą degalinėje: atvykus su savo žiguliuku paaiškėjo, kad degalinė nedirbs tol, kol nesibaigs „Laisvės alėja“.

J. Jankevičiaus teigimu, H. Vaitiekūno kūrybinis braižas buvo labai savitas, todėl įgarsinti jo tekstus nebuvo paprasta, nors pats procesas buvo itin įdomus.

R. Sinkevičienė į pokalbį apie žurnalistą atvyko kartu su savo nykštukine bulterjere Viva. Tai nebuvo atsitiktinumas – daugiau nei keturis dešimtmečius žurnalistikai skyręs H. Vaitiekūnas taip pat buvo ilgametis Lietuvos gyvūnų draugijos narys.

Pasak R. Sinkevičienės, jis be galo mylėjo šunis. Ji prisiminė, kad palaidoję kokį nors šunį jie ilgai verkdavo ir gyvūnams priskirdavo nežemiškų savybių.

Jūra, optimizmas ir pamoka nepasiduoti

Pajūryje gimęs H. Vaitiekūnas paskutines gyvenimo dienas praleido Vilniuje, tačiau jo bičiuliai pabrėžia, kad ryšys su jūra jam visada buvo labai stiprus. Jie svarstė, kad būtent jūra galėjo suteikti jam optimizmo tiek žurnalistikoje, tiek susidūrus su gyvenimo sunkumais.

Sunkiai sirgdamas onkologine liga, jis ragino kitus sergančiuosius nepasiduoti. Bičiulis Vytautas Grubliauskas teigė, kad H. Vaitiekūnas net tamsiausiomis aplinkybėmis gebėjo rasti šviesą, o jo optimizmas įkvėpė tikėti, mylėti ir stiprinti kitus.

Mindaugas Bendžius H. Vaitiekūną prisiminė kaip bičiulį, su kuriuo nejusdavai nei amžiaus skirtumo, nei statuso. Jo žodžiais, Henrikas visuomet išliko paprastas, nuoširdus ir šiltas žmogus.

R. Sinkevičienė apgailestavo, kad taip ir nespėjo su H. Vaitiekūnu nueiti išgerti kavos, nors jis ne kartą ją kvietė. Ji sakė, kad ši patirtis primena, jog reikia priimti kvietimus, kol žmogus dar yra šalia.

Pats H. Vaitiekūnas ir mirties akivaizdoje ragino nepasiduoti. Prieš dvejus metus LRT laidoje „Stilius“ jis sakė, kad žmonėms nereikėtų bijoti mirties.