Julija laukė grįžimo namo su Matu: lemtingą naktį jos sūnus užgeso ant tėvų rankų

„Tą pirmadienį turėjau parsivežti Matą iš ligoninės, tačiau namo grįžau viena“, – apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį pasakoja Julija Plačienė.

Prieš aštuonerius metus Julija susilaukė trečiojo vaiko. Berniukas gimė gerokai anksčiau laiko, o šeimai taip ir nepavyko jo parsivežti namo – mažylio gyvybė užgeso ligoninėje.

Spalio 15-ąją, minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną, Julija pasidalijo savo šeimos patirtimi. Ji kalba apie kelią, kurį tenka nueiti netekus vaiko, galimybę tėvams paskutinėmis akimirkomis būti su savo mažyliu bei apie tai, kaip aplinkinių reakcijos kartais apsunkina gijimą po tokio sukrėtimo.

Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ duomenimis, Lietuvoje kasmet anksčiau laiko gimsta apie 5–6 proc. naujagimių. Nors neišnešiotų kūdikių išgyvenamumo rodikliai šalyje yra aukšti, priešlaikinis gimimas tebėra pagrindinė vaikų iki penkerių metų mirties priežastis.

Julijai prireikė daug metų, kol ji galėjo viešai prabilti apie sūnaus Mato istoriją. Netekties metu jai atrodė, kad niekas negali suprasti jos išgyvenimų, be to, ji nebuvo girdėjusi kitų istorijų apie neišgyvenusius neišnešiotukus. Būtent tai paskatino ją kalbėti dabar.

Moteris prisimena, kad tuomet jautėsi vienintelė, kuriai nepasisekė, išgyveno savęs kaltinimo laikotarpį ir tarsi prašė aplinkinių gailesčio.

Matas gimė 29-ąją nėštumo savaitę

Staiga prasidėjus priešlaikiniam gimdymui, Matas gimė vos 29-ąją nėštumo savaitę. Jis buvo 34 cm ūgio ir svėrė tik 900 gramų.

Po gimdymo Julija neišgirdo jokio garso, todėl net nebuvo tikra, ar jos sūnus gyvas. Ji manė, kad įvyko persileidimas, nes netikėjo, jog tokio mažumo kūdikiai gali išgyventi. Apie Matą jai pirmasis papasakojo aplankyti atėjęs vyras – jis berniuką matė su kojinytėmis ir prijungtą prie aparatų.

Tuo metu Julija apie neišnešiotus naujagimius žinojo labai mažai. Dėl stipraus uždegimo po gimdymo jai pačiai reikėjo gydymo, todėl sūnų ji galėjo pamatyti ne iškart. Pirmasis susitikimas ją pribloškė – moteris sunkiai suvokė matytą vaizdą.

Matas savarankiškai nekvėpavo. Jis išgyveno sudėtingą sepsio gydymą, žarnyno operaciją ir kraujo perpylimą. Vis dėlto berniukas pamažu stiprėjo, buvo perkeltas iš reanimacijos į kitą skyrių, kur kartu gulėjo ir Julija.

Kol mažylis buvo inkubatoriuje, juo rūpinosi daug specialistų. Persikėlus į skyrių, didžioji atsakomybės dalis teko mamai: ji mokėsi reguliuoti deguonies kiekį, stebėti kraujo prisotinimą deguonimi ir rūpintis sūnumi. Juliją slėgė nepasitikėjimas savimi bei įtampa, nes tokiems mažo svorio neišnešiotukams kartais sustoja kvėpavimas, tuomet sparčiai krenta saturacija ir vaiką reikia žadinti.

Kas tris valandas skambėjęs žadintuvas

Nors pradžia buvo labai gąsdinanti, pamažu Julija ėmė labiau pasitikėti ir savimi, ir Matu. Ji išmoko jį maitinti, stebėti kvėpavimą bei tinkamai juo pasirūpinti. Galiausiai berniukui nebereikėjo papildomą deguonį tiekiančių „ūselių“ – jis pradėjo kvėpuoti pats.

Kol Julija su sūnumi gulėjo dviese, slaugytoja paimdavo pieną ir suleisdavo jį Matui per nosį. Vėliau, atsidūrus palatoje su kita mama, prasidėjo nuolatinis bendras ritmas: visą mėnesį mažylius reikėjo maitinti kas tris valandas. Poilsio beveik nebuvo, o žadintuvas nuolat primindavo apie maitinimą.

Ligoninėje Matas ne tik pradėjo kvėpuoti savarankiškai ir įveikė sveikatos sunkumus, bet ir priaugo svorio. Tai buvo vienas svarbiausių kriterijų, sprendžiant, ar neišnešiotuką jau galima išleisti namo. Artėjant Kalėdoms šeima ėmė ruoštis Julijos ir sūnaus grįžimui.

Šeima net pardavė butą ir pradėjo pirkti namą, nes suprato, kad su trimis vaikais ankstesnis būstas būtų pernelyg ankštas. Pirmoji namo iš ligoninės išvyko Julijos palatos draugė. Tuo metu Matui iki išrašymo trūko vos kelių šimtų gramų, todėl Julija tikėjosi, kad netrukus namo keliaus ir ji su sūnumi.

Kiekvieną rytą per vizitaciją kūdikiai būdavo sveriami. Matas jau buvo pasiekęs maždaug 2 kilogramų svorį – tai riba, nuo kurios neišnešiotukai galėdavo būti išleidžiami namo. Visą tą savaitgalį Julija mintyse jau matė jų kelionę namo.

Vietoje išvykimo namo – skubi kova dėl gyvybės

Paskutinę dieną ligoninėje Julija beveik nuolat laikė Matą prie savęs ir tik kelis kartus paguldė į lovytę. Tą naktį ji paprašė slaugytojos leisti mažyliui miegoti šalia jos lovoje, o medicinos personalas tam neprieštaravo.

Julija turėjo laikrodį, kuris kas tris valandas vibruodavo ir ją žadindavo. Tačiau tą naktį ji, būdama itin pavargusi, neprabudo. Pastaruoju metu jai jau vis dažniau tekdavo laukti, kol pažadins kita mama ar slaugytojos.

Po trečios valandos nakties Julija pabudo, pabučiavo sūnų į kaktą ir pajuto, kad jis šaltas. Supratusi, jog Matas nekvėpuoja, ji nubėgo ligoninės koridoriumi šauktis pagalbos. Pribėgusi pamainos gydytoja mažylį suvyniojo į pleduką ir nunešė į gretimą kabinetą. Ten prijungus aparatūrą paaiškėjo, kad jo širdis nebemuša.

Julijos teigimu, Matas tiesiog pamiršo kvėpuoti. Jis buvo skubiai perkeltas į reanimaciją, kur ir prasidėjo visos šeimos kova už jo gyvybę.

Matui atlikus širdies masažą, širdis vėl pradėjo plakti. Julija buvo išrašyta namo. Ji prisimena, kad apimta šoko sėdėjo prie palatos lovos ir garsiai meldėsi. Prie jos prisijungė kita mama, o po maždaug dviejų valandų Julija susikrovė daiktus ir išvyko.

Matas užgeso tėvams ant rankų

Dar vieną mėnesį Matukas praleido intensyvios terapijos skyriuje, tačiau iš komos jis taip ir nepabudo. Nebuvo aišku, kiek laiko berniukas nekvėpavo ir kokia žala galėjo būti padaryta jo smegenims. Jam atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.

Po vienos jų šeima sulaukė gydytojų skambučio. Medikams pranešus, kad Matas greičiausiai neatlaikė operacijos, jo pulsas ir saturacija retėja, tėvai suprato, kad turi skubėti atsisveikinti.

Dvi valandas Julija ir jos šeima buvo su Matu. Jiems leista paimti berniuką ant rankų, o gydytojai aplink šeimą pastatė širmas. Julija pasakoja, kad jie verkė, o sūnus užgeso tėvams ant rankų. Mato mirties laikas buvo užfiksuotas 5 valandą vakaro.

Moteris pripažįsta, kad atsisveikinimas su mažyliu buvo nepaprastai sunkus, tačiau galimybė būti šalia paskutinėmis jo akimirkomis jai buvo labai svarbi. Neturėti tokios galimybės būtų buvę dar sunkiau.

Po netekties norėjosi tik ramybės

Dar prieš kelis mėnesius iki gimdymo Julija buvo nuvykusi į darbą atsisveikinti su kolegomis prieš motinystės atostogas ir nuvežė jiems tortą. Tačiau jau po kelių mėnesių ji vėl grįžo į biurą. Moteriai buvo sunku pažvelgti žmonėms į akis, o aplinkinių klausimai tapo nepakeliami.

Julija sako, kad kiekvienas bandymas pasakoti apie tai, kas įvyko, iškart sukeldavo ašaras. Jos manymu, klausimus užduodantys žmonės ne visada suvokia, kad taip gedintysis vėl grąžinamas į skaudžius prisiminimus, nors dažnai klausiama tiesiog iš smalsumo.

Buvo laikotarpis, kai nepasitaikė nė viena diena be ašarų. Julija nenorėjo dalytis savo išgyvenimais, todėl jai netiko tradicinė psichoterapija. Siekdama atgauti vidinę ramybę, ji pakeitė darbą, atsisakė alkoholio ir vėl atrado piešimą, kurį buvo palikusi nuo mokyklos laikų.

Julija suprato, kad gyvenimas yra vienas, todėl ji gali daryti tai, ko nori. Tapyba jai tapo svarbiausia terapijos forma – vieta, kur niekas neklausinėja ir nereikia nieko aiškinti.

Trijų valandų tapybos pamokose ji užsidėdavo ausines ir taip visiškai pasinerdavo į kūrybą. Vis dėlto momentas, kai reikėdavo nusiimti ausines, jai primindavo laiką ligoninėje, kai sūnų reikėjo maitinti kas tris valandas. Vienąkart mokytojai palietus jai petį ir pasakius, kad laikas vykti namo, Julija suvokė, jog tapydama ji būna tarsi kitame pasaulyje.

Šiandien Julija ne tik tapo paveikslus, bet ir veda mandalų piešimo terapiją – tai tapo jos pagrindine veikla. Ji sako, kad atsakymas, kodėl gyvenime teko patirti tokį išbandymą, neatėjo iš karto. Tačiau dabar moteris jaučia, kad kelionė su Matu ją sugrąžino arčiau savęs.

Pasak Julijos, suvokimai atėjo palaipsniui – po penkerių, šešerių, septynerių metų. Praėjus aštuoneriems metams po Mato mirties ji jaučiasi rami kaip niekada anksčiau.

Gedulo poreikiai kiekvienam skirtingi

Neišnešiotukų šeimas po priešlaikinio gimdymo ir vaikelio netekties konsultuojanti psichologė, psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė pabrėžia, kad gedulas yra itin individualus ir autentiškas procesas.

Specialistė teigia girdinti skirtingų patirčių. Vieni žmonės pyksta, kad aplinka tarsi ignoruoja jų netektį, vengia kalbėti apie vaiką ar elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Kiti, priešingai, nori, kad aplinkiniai pernelyg nesusitelktų į netektį, netikėtai neprimintų jos ir paliktų daugiau erdvės.

Anot E. Sabaitytės, žmonių gebėjimas būti šalia gedinčiojo priklauso nuo jų emocinės brandos, asmeninės patirties ir požiūrio. Ji atkreipia dėmesį, kad riba tarp palaikymo ir spaudimo yra labai plona bei kiekvienam žmogui skirtinga.

Psichologės teigimu, norint nuoširdžiai atjausti gedintį žmogų reikia brandos, nes aplinkiniai kartais stengiasi jį tarsi „sutaisyti“ ir greitai susigrąžinti tokį, koks jis buvo iki netekties. Tačiau priimti gedinčiojo skausmą bei bejėgystę reiškia ir patiems išbūti su savo bejėgiškumu, o tai ne visiems lengva.

Vis dėlto vaikelio netekusiems tėvams taip pat svarbu pasakyti, kokio aplinkinių elgesio jie tikisi. E. Sabaitytė pažymi, kad artimieji dažnai tiesiog nežino, kaip būti šalia gedinčių žmonių.

Kai kuriems tėvams svarbu, kad aplinkiniai neskambintų, nerašytų ir netrukdytų, leisdami porai išgyventi gedulą privačiai. Kitiems reikia priešingo dalyko – kad artimieji atvyktų, pagamintų maisto, pabūtų kartu. Kai kurie žmonės prašo suteikti erdvės ir pažada patys susisiekti, kai tam bus pasiruošę. Kiti prašo uždegti žvakutę bažnyčioje ar namuose, kad mintimis būtų kartu.

Pasak specialistės, kūdikio netekusiems tėvams sunkiausiu gyvenimo metu tenka sudėtinga pareiga įvardyti savo poreikius. Todėl pranešant apie vaikelio netektį ji ragina iškart pasakyti artimiesiems, kaip šie galėtų elgtis, ir vėliau paprašyti tokį norą gerbti.

Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija didžiausią neišnešiotų naujagimių ir jų šeimų bendruomenę Lietuvoje. Organizacija teikia visapusišką bei tęstinę pagalbą šeimoms, susidūrusioms su priešlaikiniu gimdymu.

Tėvai ir kiti neišnešiotukų artimieji visą parą gali kreiptis į pagalbos ir paramos liniją telefonu +370 612 03800 arba el. paštu [email protected]. Netektį išgyvenančioms šeimoms pagalbą ir bendrystę taip pat teikia bendruomenė „Angelo mama“.