Močiutės drąsa pakeitė viską: retą Jovaidės vardą tenka kartoti ne kartą

Jotvingių gimnazijoje pirmus metus anglų kalbos mokytoja dirbanti Jovaidė Suodaitytė į Alytų atvyko iš Vilniaus. Jos vardas – išskirtinis ne tik tarp pažįstamų, bet ir visoje giminėje: Jovaidę, kirčiuojamą ant „i“, jai išrinko močiutė, atsivertusi vardų knygą.

Mokytoja džiaugiasi močiutės ryžtu pasirinkti neįprastą vardą. Anot jos, močiutė yra drąsi ir atkakli ne vien renkant vardus – ši savybė ją visada žavėjo. Jovaidė stengiasi iš jos semtis drąsos ir ryžto, kurie, jos manymu, dabartinėje visuomenėje itin reikalingi. Su močiute ji yra artima ir ją ypač brangina, nes turi vienintelę.

Iš Šakių – į Vilnių, o vėliau į Alytų

Jovaidė kilusi iš Šakių, kuriuos vadina nuostabiu ir unikaliu kraštu. Ji augo įprastoje lietuviškoje šeimoje, turėjo draugų būrį, todėl gyvenimas mažame miestelyje jai neatrodė nuobodus. Mokytoja sako, kad ir gyvendama Šakiuose visuomet rasdavo veiklos, nors baigdama mokyklą jau labai norėjo išvykti į didelį miestą, pažinti pasaulį, sutikti naujų žmonių ir turėti daugiau erdvės aplink save.

Ji atkreipia dėmesį, kad šakiečiai, arba zanavykai, laikomi taisyklingiausiai kalbančiais žmonėmis Lietuvoje. Nors mokiniai neretai pastebi jos tarmę ir kai kuriems ji atrodo neįprasta, pačiai Jovaidei ji graži.

Vilniaus universiteto Kauno fakultete ji studijavo audiovizualinį vertimą. Apie studijas pradėjo galvoti tik 12 klasės pabaigoje, nes ilgai nebuvo apsisprendusi, kokį kelią rinktis. Apsispręsti padėjo meilė anglų kalbai ir buvusi mokytoja Audronė Cibulskienė. Jovaidė prisimena, kad pamokose nebuvo pati aktyviausia mokinė, tačiau anglų kalba jai visuomet sekėsi, ji mėgo rašyti tiek angliškai, tiek lietuviškai. Nauja audiovizualinio vertimo programa ją sudomino, todėl ji įstojo būtent į VU Kauno fakultetą.

Mokytojos kelią pasirinko netikėtai

Pedagogės darbas Jovaidės gyvenime atsirado gana atsitiktinai. Išėjusi iš ofisinio darbo ji ieškojo naujos, įdomios ir dinamiškos veiklos, o tuomet sulaukė pasiūlymo dirbti Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje. Turėdama nedaug, tačiau patikusios mokytojavimo patirties, ji nusprendė pabandyti.

Fabijoniškių gimnazijoje ji praleido trejus metus ir apie tenykštį kolektyvą atsiliepia labai gerai. Persikraustymo į Alytų sprendimas taip pat gimė netikėtai: asmeniniame gyvenime pastarieji metai buvo įtempti ir chaotiški, todėl mokytoja norėjo pakeisti aplinką bei rasti daugiau ramybės.

Iš pradžių ji svarstė grįžti į Šakius, tačiau alytiškė draugė pasiūlė pabandyti gyventi Alytuje. Jovaidei miestas pasirodė esantis aukso vidurys, atitinkantis jos poreikius. Apžiūrėjusi miesto mokyklas, ji labiausiai susidomėjo Jotvingių gimnazija, o netrukus ši mokykla paskelbė ieškanti anglų kalbos mokytojos. Tai ji priėmė kaip likimo ženklą.

Pirmą rytą naujojoje mokykloje Jovaidė šiek tiek jaudinosi dėl nepažįstamos aplinkos, mokinių ir kolegų, tačiau viskas klostėsi sklandžiai. Rugsėjis ir pusė spalio, jos teigimu, prabėgo žaibiškai.

Ryšys su mokiniais – būtinas

Pamokose mokytoja siekia ne tik mokyti anglų kalbos, bet ir pajuokauti, pasikalbėti su mokiniais apie gyvenimą, geriau pažinti jų asmenybes. Ji moko devintokus ir vienuoliktokus, su kuriais susitinka 3–4 kartus per savaitę, todėl ryšį laiko labai svarbiu. Jovaidė nori, kad mokiniai jaustųsi laisvai, nebijotų kalbėti ir reikšti nuomonės, ypač mokydamiesi kalbos.

Dirbdama su paaugliais ji ir pati daug išmoko – būti empatiškesnė, kantresnė, nepriimti visko pernelyg asmeniškai. Jos manymu, visi žmonės klysta ir iš klaidų mokosi.

Geras mokytojas, anot Jovaidės, turi būti kantrus, motyvuojantis ir draugiškas. Anglų kalboje svarbus kalbėjimas bei gebėjimas reikšti nuomonę, tačiau tai tampa sunku, jei mokinys bijo mokytojo, klaidų, pašaipų ar nesupratimo. Todėl ji stengiasi klasėje kurti tolerantišką atmosferą.

Ji nesutinka, kad anglų kalbą lengva mokyti vien todėl, kad esą visi ją jau moka. Nors dauguma paauglių geba susikalbėti šnekamąja kalba ir daug supranta, mokymosi reikalavimai yra didesni: reikia išmanyti gramatiką, mokėti rašyti sudėtingų temų rašinius ir turėti pakankamą žodyną.

Pradėjusi dirbti mokykloje Jovaidė suprato, kad mokytojo pareigos neapsiriboja pamokos vedimu, kontrolinių taisymu ir pažymių rašymu. Pirmaisiais metais ji jautėsi visai kitokia mokytoja nei dabar. Ji pripažįsta, kad jaunam pedagogui sunku suvaldyti vaikų ar paauglių grupę, kuri tikrina mokytojo kantrybę bei ribas ir kartais nereaguoja nei į griežtesnį, nei į ramų toną.

Mokytoja džiaugiasi, kad pirmuosius metus jai padėjo įveikti kolegos. Ji pabrėžia, kad jaunas mokytojas negali būti paliekamas vienas. Sukaupusi daugiau patirties ir susidūrusi su įvairiomis situacijomis, dabar ji šį darbą vertina kitaip, o daugelis dalykų atrodo paprastesni.

Mokosi ispanų kalbos ir atranda Alytų

Jovaidė tik minimaliai dirba korepetitore, nes šiuo metu mokinių rasti nelengva dėl itin didelės korepetitorių pasiūlos. Daug laiko papildomoms veikloms ji taip pat neturi, nes Vilniaus universitete mokosi ispanų kalbos ir siekia įgyti ispanų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Šią kalbą ji seniai norėjo išmokti, o atsiradus galimybei ilgai nedvejojo, nes ispanų kalba Lietuvoje sparčiai populiarėja.

Savo anglų kalbos žinias ji gilina kasdien apsupdama save šia kalba. Didelė dalis jos žiūrimo ir skaitomo turinio – filmai, serialai, muzika ir užsienio naujienos – yra anglų kalba. Ji mano, kad mokantis kalbos svarbu kuo dažniau su ja susidurti.

Anot mokytojos, kalbų mokymasis yra labai individualus procesas: vieniems lengviau įsiminti naujus žodžius, kitiems reikia daugiau laiko ir praktikos. Didelę reikšmę turi motyvacija bei pasitikėjimas savimi. Žmonės kartais vengia kalbėti bijodami suklysti, nors būtent per klaidas ir mokomasi. Jovaidei didžiausias džiaugsmas – matyti, kaip žmogus pradeda tikėti savimi ir supranta galintis daugiau, nei manė.

Žmonėms, kurie supranta angliškai, bet nedrįsta kalbėti, ji pataria pradėti mažais žingsniais. Iš pradžių nereikia spausti savęs sakyti ilgų monologų ar diskutuoti sudėtingomis temomis – galima pradėti nuo trumpų pokalbių ir pamažu plėsti temas. Taip pat svarbu rasti patikimą pašnekovą, kuris neteistų dėl klaidų, bet palaikytų pastangas kalbėti.

Alytus Jovaidei pasirodė gera vieta gyventi: čia yra parduotuvių, restoranų, parkų ir lankytinų vietų. Ji supranta, kad jauniems žmonėms, mėgstantiems vakarėlius ir šurmulį, miestas gali atrodyti nuobodus, tačiau ją jau vargino didmiesčio spūstys, triukšmas ir greitas ritmas.

Prieš persikeldama ji apie Alytų žinojo nedaug ir įsivaizdavo jį kaip pilką pramonės miestą. Pirmą kartą čia atvykusi pavasarį, savo nuomonę visiškai pakeitė – ją nustebino žaluma ir gamta. Kadangi turi šunį, abu mėgaujasi ramiais pasivaikščiojimais parkuose ir kelionėmis iki Dailidės ežerų.

Mėgstamiausia Jovaidės vieta mieste yra Mažoji Dailidė, kuri jai atrodo rami ir jauki. Pirmą kartą į Alytų atvykstantiems žmonėms ji paprastai parodo savo maršrutą: Dainų slėnį, Kurorto parką, Dailidės ežerus ir Dzūkų alaus restoraną. Po tokios ekskursijos svečiai, pasak jos, dalijasi geriausiais įspūdžiais.

Artimiausiais metais mokytoja norėtų atrasti savo vietą Alytuje, susikurti jaukius namus, apsupti save savais žmonėmis ir galbūt sutikti žmogų, su kuriuo norėtų pažinti miestą bei kartu kurti ateitį. Ji primena posakį, kad Alytus yra meilės miestas.

Eurovizijos bendruomenė ir paprasti būdai atgauti jėgas

Jovaidė domisi Eurovizija. Internete ji susipažino su kitais konkurso gerbėjais, kurie tapo jos draugais. Jie turi mažą bendruomenę, kartu eina į Lietuvos atrankos filmavimus, o su dviem draugais ji vyko į Šveicariją stebėti Eurovizijos. Socialiniame tinkle „Instagram“ jie kuria paskyrą „Europrietrankos“, kur skelbia linksmą turinį apie Lietuvos atrankos dalyvius. Sausio ir vasario mėnesiais ši veikla būna ypač aktyvi.

Nuotaiką jai greičiausiai pakelia laikas su draugais, kurį ji vadina įsimintinu ir linksmu. Artimiausi žmonės Jovaidę apibūdintų kaip linksmą, drąsią, nuoširdžią ir nebijančią iššūkių asmenybę.

Po sunkios dienos mokykloje jėgas jai padeda atgauti skanus maistas, geras filmas ir pasivaikščiojimas lauke. Mokiniai, jos manymu, galėtų nustebti sužinoję, kiek daug įvairių veiklų ir patirčių telpa mokytojos gyvenime už klasės durų. Jovaidė mėgsta atrasti, keliauti ir patirti naujų dalykų, tačiau visų savo paslapčių atskleisti nenori.

Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti Alytaus gyventojus, kurių reti vardai slepia istorijas, prasmę ir asmeniškumą.