41 laipsnio karštis slėpė kur kas daugiau: gydytoja Martyna išgirdo ūminės leukemijos diagnozę

Likus kelioms dienoms iki didžiųjų metų švenčių, gruodžio 20-osios naktį Martynos kūno temperatūra pakilo iki 41 °C. Jauna gydytoja iš pradžių manė susirgusi sunkia infekcija, todėl ryte apsilankė pas šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų atsakymai lėmė, kad ji buvo išsiųsta į skubiosios pagalbos skyrių.

Nors pati dirbo gydytoja ir suprato, kad aplinkybės gali būti rimtesnės, tuo metu Martyna labiau galvojo apie pareigas darbe nei apie savo sveikatą. Jai atrodė, kad užteks kelių dienų antibiotikų, o labiausiai neramino klausimas, kas budės už ją per Kūčias. Pasak jos, tai atspindėjo anuometinį itin intensyvų gyvenimo ritmą, kuriame poilsiui beveik nebuvo vietos.

Skubiosios pagalbos skyriuje 32 metų Martyna išgirdo diagnozę – ūminė leukemija. Tą akimirką ji pajuto, tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų, o pirmoji mintis buvo, kad gyvenimas baigėsi.

Žinia ją ypač sukrėtė dėl turėtos profesinės patirties. Rezidentūros metais Martyna dirbo hematologijos ir onkologijos skyriuose, kur matė sunkiai sergančius pacientus, todėl iki savo diagnozės leukemiją laikė viena baisiausių ligų.

Dabar, įveikusi chemoterapinį gydymą ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją, ji savo istorija dalijasi siekdama parodyti neseniai diagnozę išgirdusiems žmonėms, kad egzistuoja ne tik gydymo laikotarpis, bet ir gyvenimas po jo.

Diagnozė neturi užgožti ateities

Martynos pasakojimas pristatomas asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame patirtimis dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos darbuotojai ir savanoriai.

Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbant apie onkologines ligas dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesustoja. Ji teigia, kad svarbu matyti žmones, kurie po gydymo sugrįžo į gyvenimą – galbūt pasikeitusį, su kitais prioritetais, tačiau ne mažiau visavertį.

Pasak I. Drėgvienės, tokios istorijos nėra pažadas, kad visų kelias bus vienodas, tačiau diagnozės akimirką jos leidžia pamatyti ateities galimybę. Kuo daugiau bus kalbama ne vien apie ligą, bet ir apie gyvenimą po jos, tuo mažiau liks vietos vėžio stigmoms bei įsitikinimui, kad diagnozė reiškia gyvenimo pabaigą.

Gydymo metu kitų žmonių patirtys svarbios buvo ir pačiai Martynai. Pirmąsias dienas ligoninėje ji prisimena menkai, o sukrėtimą išgyveno visa šeima. Didelį palaikymą jai suteikė vyras, sesuo, draugai ir kolegos, vėliau – gydytojai bei slaugytojai.

Dar per pirmąjį mėnesį ligoninėje ji susipažino su „Drąsos ambasadorių“ istorijomis. Kai kurie pasakojimai apie itin sudėtingą gydymą ir komplikacijas leido jai kitaip pažvelgti į savo situaciją – Martyna pagalvojo, kad jos būklė galbūt nėra tokia bloga, nes ji nėra reanimacijoje.

Šios patirtys padėjo suvokti, kad gyvenimas tęsiasi ir po diagnozės.

Ryšį su gyvenimu palaikė ateities planai

Martynos gydymas užtruko. Iš pradžių jai buvo skirti keturi chemoterapijos kursai, o po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikalinga ir alogeninė kaulų čiulpų transplantacija. Tinkamas donoras rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, o transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.

Šį laiką Martyna vadina sunkiausiu tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji fiksavo dienoraštyje, tačiau iki šiol jo neatsivertė. Vis dėlto net būdama ligoninėje ji stengėsi neprarasti ryšio su tuo gyvenimu, kuris laukė už jos sienų.

Kai nebesinorėdavo valgyti, ji žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką ruoš grįžusi namo. Martyna taip pat svajojo apie keliones bei dar neaplankytas šalis. Jai buvo svarbu turėti laukiamų dalykų ir planų ateičiai.

Stiprybės suteikė ir žmonės, jau susidūrę su onkologine liga. Jų palaikymas leido Martynai pasijusti suprastai ir pamatyti, kad po diagnozės gyvenimas gali tęstis.

Šiandien drąsą ji sieja su gebėjimu net labai sunkioje situacijoje atrasti bent vieną šviesų dalyką, kuris padėtų eiti pirmyn. Žmonėms, neseniai išgirdusiems diagnozę, Martyna pirmiausia leistų bijoti, nes tokia reakcija yra visiškai suprantama. Jos teigimu, nereikia iškart būti stipriam, drąsiam ar pozityviam, tačiau svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei visko užgožti, svajoti ir planuoti, ką veiksi pasveikęs.

Liga pakeitė požiūrį į gyvenimą

Martynai liga tapo ne tik labai sunkiu išbandymu, bet ir galimybe iš naujo įvertinti gyvenimą, kuriame iki tol svarbiausią vietą buvo užėmęs darbas.

Jos teigimu, liga suteikė antrą galimybę. Ji paskatino sustoti ir suprasti, kad nuolat skubančiame, į pasiekimus bei darbą nukreiptame pasaulyje galima pamiršti tai, kas iš tiesų svarbu. Dabar Martynai svarbu būti teisingai pačiai sau ir saugoti savo sveikatą.

Po gydymo pasikeitė ne tik jos prioritetai, bet ir kasdienybė. Kitaip ji pradėjo vertinti galimybę laisvai judėti. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna gyveno su reumatoidiniu artritu, o nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta jos gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos skausmas išnyko, todėl ji naujai įvertino dalykus, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami.

Dabar Martyna stengiasi išnaudoti galimybes pažinti pasaulį, meną ir istoriją, įgyvendina svajones, kurioms anksčiau nerasdavo laiko. Ji džiaugiasi, kad transplantacija padėjo pasveikti ir nuo reumatoidinio artrito bei leido judėti be nuolatinio skausmo.

Iš šios patirties ji labiausiai išmoko kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Vis dėlto apie ligą Martyna kalba ne tik dėl savęs. Ji nori, kad kiti sergantieji žinotų: diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Jos atveju tai tapo visiškai naujo gyvenimo etapo pradžia ir paskatino iš pagrindų peržiūrėti vertybes, santykį su darbu, žmonėmis bei savimi.

Gyvybę išgelbėjo niekada nesutiktas donoras

Išskirtinę vietą Martynos istorijoje užima negiminingas kaulų čiulpų donoras, kurio ji niekada nebuvo sutikusi. Moteris sako, kad kažkur buvo jai nepažįstamas žmogus, sutikęs tapti donoru ir išgelbėjęs jos gyvybę, o tai ji vadina medicinos stebuklu.

Martyna taip pat mano, kad reikėtų plačiau kalbėti apie kitokią sėkmės sampratą. Dažniausiai sėkmė siejama su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais tikslais, tačiau po ligos jai šis žodis įgijo platesnę reikšmę.

Jos manymu, verta kalbėti ir apie žmogų, kuris susirgo, išgyveno gydymą, atlaikė sunkias dienas bei sugrįžo į gyvenimą. Tokia patirtis gali iš esmės pakeisti požiūrį į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Martyna įsitikinusi, kad daugiau kalbant apie tai onkologinė liga bus mažiau apgaubta baimės ir stigmos.