Italas pėsčiomis kerta Lietuvą: vienas vaizdas pakeliui jį pribloškė labiausiai

Iš Italijos kilęs Ezio Marchetti jau keturis mėnesius keliauja pėsčiomis nuo šiaurinės Norvegijos dalies Pietų Afrikos kryptimi. Kelionė, jo skaičiavimu, gali trukti dar mažiausiai trejus ar ketverius metus, tačiau svarbiausiu jos tikslu vyras laiko ne nužygiuotus kilometrus, o sutiktus žmones.

Dvi dienas viešėjęs Kaune keliautojas spėjo pasivaikščioti po miestą. Didžiausią įspūdį jam paliko Nemuno sala ir joje esanti „Mokslo sala“, nurodoma Kauno miesto savivaldybės pranešime.

Kelionės tikslas – žmonės

E. Marchetti savo projektą pavadino „Destination Humans“, arba „Kelionės tikslas – žmonės“. Jis teigė nesiekiantis rekordų ir nenorintis tapti pirmuoju, padariusiu ką nors išskirtinio. Jam svarbiausia yra kelias bei pažintys su žmonėmis.

Pasak keliautojo, asmeninė patirtis jam parodė, kad pasaulyje netrūksta gerų žmonių, nors tai, ką jis pats patiria, dažnai kontrastuoja su naujienose matomu vaizdu. Todėl jis nori atkreipti daugiau dėmesio į gerus dalykus, apie kuriuos, jo nuomone, kalbama per mažai.

Dabar italas keliauja Lenkijos link. Maršrutą jis pradėjo pačioje Norvegijos šiaurėje ir planuoja pėsčiomis pereiti Europą bei Afriką, kol pasieks Pietų Afriką. Baltijos šalis jis pasirinko todėl, kad iki šiol jose nebuvo lankęsis.

Vietoje kelio per Švediją, Daniją ir Vokietiją jis iš Stokholmo keltu atvyko į Taliną, o tuomet pėsčiomis leidosi per Baltijos valstybes.

Kasdien – iki 40 kilometrų

Per dieną E. Marchetti paprastai nueina apie 30–40 kilometrų. Anksčiau jis daug bėgiojo ir yra įveikęs ne vieną maratoną, todėl fizinis krūvis kol kas jam nėra itin sudėtingas.

Vyras keliauja ne su kuprine, o su perdarytu vaikišku vežimėliu. Tokį pasirinkimą jis padarė, kad šį keliavimo būdą galėtų tęsti daugelį metų, nes nuolatinis kuprinės nešiojimas kūnui būtų daug didesnis krūvis.

Vis dėlto ilgi ir tiesūs keliai Lietuvoje bei Latvijoje jam tapo psichologiniu išbandymu. Kai užklumpa vienišumo jausmas, keliautojas klausosi audioknygų ir tinklalaidžių arba paskambina artimiesiems.

Atvėsus orams jis ketina judėti šiek tiek sparčiau į pietus. Jis turi gerą miegmaišį ir žieminę striukę, o nakvynės dažnai ieško prašydamas žmonių leidimo pasistatyti palapinę jų kieme.

Kartais sutikti žmonės patys pakviečia jį į namus, pasiūlo vakarienę ir pusryčius. E. Marchetti pabrėžė, kad to nesitiki ir neprašo, tačiau toks gerumas, nors pasitaiko gana dažnai, jį kaskart žavi ir pakylėja.

Lietuvoje nustebino žmonių gerumas ir obuoliai

Keliautojas pasakojo, kad Švedijoje ir Suomijoje žmonės gali būti santūresni, tačiau jo mokėjimas kalbėti švediškai ir vasaros kelionė padėjo lengviau užmegzti ryšius.

Lietuvoje jis pastebėjo šiek tiek daugiau skepticizmo bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, tačiau kartu patyrė ir daug nuoširdaus dėmesio. Žmonės kvietė jį į namus, vaišino, siūlė apsistoti, dviračiais kartu aprodė savo kaimelius, o vakarais kviesdavo gerti arbatos ir vartyti šeimos albumus.

Su žmonėmis jis bendrauja pasitelkdamas iš anksto užsirašytas lietuviškas žinutes. Kai vyresni pašnekovai nekalba angliškai, išversti dažnai padeda jų vaikai ar anūkai. Keliautojui įdomu matyti, kaip jaunimas padeda įveikti kalbos barjerą.

Dar vienas jo būdas pradėti pokalbį – pasiūlyti kavos. E. Marchetti su savimi turi mažą kavinuką, o tėvai retkarčiais jam atsiunčia itališkos kavos. Pasak jo, tai paprastas būdas užmegzti ryšį, ypač kai pačiam nėra lengva prieiti prie nepažįstamojo.

Jis taip pat mano, kad vienam keliaujančiam žmogui paprasčiau susipažinti su aplinkiniais. Keliaujant su draugu ar partneriu lengva likti savo rate, o būnant vienam dažniau tenka būti atviresniam kitiems.

Kalbėdamas apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje, italas išskyrė šalies lygumas, ypač palyginti su Norvegija ir Švedija. Jis atkreipė dėmesį į plačius laukus bei žemės ūkio kraštovaizdį, tačiau labiausiai nustebo pamatęs gausybę obelų ir obuolių – tokio jų kiekio jis teigė dar niekur nematęs.

Kelionės metu E. Marchetti jau paragavo balandėlių ir šakočio. Abu lietuviški patiekalai jam labai patiko.

Kaunas paliko stiprų įspūdį

Kaune italas praleido dvi dienas ir mano, kad miestui pažinti reikėtų daugiau laiko. Jis ilsėjosi, vaikščiojo po centrą bei senamiestį, aplankė Kauno pilį, užsuko į salą prie arenos ir apžiūrėjo „Mokslo salos“ muziejaus pastatą.

Nors į muziejų jis neužėjo, pastato architektūra ir aplinka, pasak keliautojo, atėmė žadą. Ypač jam patiko pati sala, kuri pasirodė moderni, išskirtinė ir kitokia. Jis atkreipė dėmesį, kad ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis salą.

Kaunas E. Marchetti pasirodė šiuolaikiškas, tvarkingas ir turintis savitą charakterį. Jam buvo įdomu stebėti, kaip miesto gatvėse susilieja istorinė architektūra ir modernios erdvės. Keliautojas norėtų čia grįžti bei skirti daugiau laiko miestui pažinti.

Baigdamas jis palinkėjo žmonėms būti atviresniems nepažįstamiesiems ir labiau susijusiems tarpusavyje. Jo teigimu, net maži kasdienio bendravimo gestai – pasisveikinimas su parduotuvės kasininku, šypsena ar parodytas dėmesys kitam – gali pagerinti kasdienybę ir pasaulį.