Po 17 metų klajonių Rolandas grįžo namo: lemtingas policijos pareigūnų sprendimas suvienijo šeimą

Prieš Vėlines viešojoje erdvėje pasklido neeilinė Rokiškio rajone prasidėjusi istorija – po 17 metų šeimai pavyko susigrąžinti ilgai dingusiu laikytą Rolandą.

Rastas gulintis ant žemės

Spalio 26-ąją naktinę pamainą pradėję Rokiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnai Agnė Macijauskaitė ir Julius Burokas sulaukė Aleksandravėlės kaimo gyventojo pranešimo apie ant žemės gulintį nepažįstamą vyrą.

Atvykę policininkai jį atpažino – anksčiau vyras buvo pastebėtas kitoje vietovėje, sėdintis autobusų stotelėje. Tąsyk pareigūnai jį nuvežė į savarankiško gyvenimo namus, tačiau vėliau jis ir vėl atsidūrė gatvėje.

Šįkart pareigūnai suprato, kad vien dar kartą nugabenti vyrą į savarankiško gyvenimo namus nepakaks, nes jis tikriausiai vėl liktų be prieglobsčio. Vyras tikino neturintis nei artimųjų, nei gyvenamosios vietos.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Jukniūtė pasakojo, kad iniciatyvos ėmėsi pareigūnė Agnė Macijauskaitė. Ji nusprendė patikrinti, ar vyras iš tiesų neturi artimųjų, kuriuos būtų galima informuoti apie jo padėtį.

Vyras turėjo laikiną asmens dokumentą, todėl pagal jame pateiktus duomenis pareigūnei pavyko rasti šeimos narių kontaktus. Brolių pasiekti nepavyko, tačiau į skambutį atsiliepė sesuo.

Vienas skambutis pakeitė viską

Pareigūnė tikėjosi išgirsti, kad giminaičiai su automobilyje sėdėjusiu Rolandu nebendrauja arba kad jis pats pasirinko tokį gyvenimą. Tačiau sesers reakcija buvo visai kitokia – ji paprašė nepalikti brolio vieno ir pranešė, kad šeima atvyksta.

Sesuo telefonu paaiškino, kad artimieji Rolando laukė ir jo ieškojo beveik du dešimtmečius. Jis buvo išvykęs į užsienį, ryšio su šeima nepalaikė, todėl artimieji jau nebežinojo, ar vyras apskritai gyvas.

Rokiškio policijos komisariato pareigūnai Rolandą parsivežė į komisariatą, pasirūpino, kad jis sušiltų. Paaiškėjus, kad vyras kelias dienas nevalgė, pareigūnai su juo pasidalijo savo naktipiečiais.

Pas rastą vyrą iš Tauragės atvyko jo mama. A. Macijauskaitė ir J. Burokas teigė, kad šis susitikimas buvo itin jautrus ir ilgam įstrigs jų atmintyje. Pareigūnai prisipažino, jog vykdami į iškvietimą net neįtarė, kokią šeimos istoriją jis atskleis.

Išėjo iš namų ir dingo 17 metų

Rolando sesuo Jolanta sakė, kad gyvenimas kartais sukuria sunkiai įtikimas istorijas. Anot jos, brolis visada vertino laisvą gyvenimą ir vieną dieną tiesiog išėjo iš namų. Tuo metu niekas negalėjo numanyti, kad jo kelionė užsitęs 17 metų.

Pasak Jolantos, visą šį laiką Rolandas neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, stabilių pajamų ir gyveno be galiojančio asmens tapatybės dokumento.

Šeimai kyla daug klausimų, kaip jis galėjo keliauti po skirtingas Europos valstybes, kur apsistodavo, kuo maitinosi ir kaip išgyveno. Nepatvirtintais duomenimis, Rolandui dėl įvairių teisės pažeidimų galėjo tekti pabuvoti įkalinimo įstaigose.

Šeimai žinoma ir apie jo sulaikymą Vokietijoje, kai policijos dėmesį jis patraukė miegodamas ant suoliuko. Tačiau artimiesiems neaišku, kaip žmogus be galiojančių dokumentų galėjo tiek metų keliauti, būti sulaikomas ir vėl tęsti klajones.

Jolanta pasakojo, kad Rolandas negali nuosekliai atpasakoti savo gyvenimo istorijos – šeima iš jo išgirsta tik atskiras prisiminimų nuotrupas.

Šeima ieškojo, bet atsakymų nesulaukė

Visus tuos metus Rolando Lietuvoje laukė artimieji. Jie ne kartą kreipėsi į policiją dėl dingusio vyro paieškos, tačiau gaudavo informaciją, kad jis gyvas ir pats nenori palaikyti ryšio su šeima.

Dabar, sužinojus tikrąją Rolando padėtį, Jolantai kyla skaudžių klausimų, ar jis iš tiesų sąmoningai nenorėjo grįžti, ar buvo tinkamai įvertinta jo būklė ir ar padaryta pakankamai, kad žmogus, galbūt jau tuomet negalėjęs savimi pasirūpinti, sulauktų pagalbos.

Pasak sesers, laiku priimti sprendimai ir tinkami atsakingų institucijų veiksmai galėjo leisti Rolandui namo grįžti gerokai anksčiau bei pakeisti jo gyvenimą.

2026 m. rugsėjo 15 d. Rolandas buvo deportuotas iš Nyderlandų į Lietuvą. Po 17 metų jis pagaliau atsidūrė gimtojoje šalyje, tačiau tai dar nereiškė, kad vyras sugrįžo pas artimuosius.

Jis nebežinojo, kur yra jo namai, kur kreiptis ir kaip surasti šeimą, todėl klajojo po Lietuvą taip, kaip daugybę metų klajojo užsienyje. Jolanta 2026 m. spalio 26 d. vadina lemtingu atsitiktinumu, o gal net stebuklu.

Sugrįžimo džiaugsmą temdo liga

Jolanta džiaugėsi, kad Rolando kelyje pasitaikė pareigūnai, kurie jame įžvelgė ne dar vieną gatvėje besiblaškantį žmogų ar formalų iškvietimą, o žmogų, kuriam būtina pagalba.

Šeima įsitikinusi, kad pareigūnų žmogiškumas, atsakingumas ir neabejingumas tapo lemiamu žingsniu, padėjusiu Rolandui vėl atsidurti tarp artimųjų.

Tačiau šeimos susitikimo džiaugsmą apkartina sudėtinga Rolando sveikatos būklė – jam patvirtinta onkologinė liga. Šeima nežino, kiek laiko jam liko, todėl po ilgo laukimo dabar tenka kovoti su sunkia liga ir laiku.

Rolando slauga turėtų tekti jo mamai ir patėviui. Nors abu yra vyresnio amžiaus ir patys turi sveikatos problemų, jie nusiteikę rūpintis sūnumi. Mama nenori jo atiduoti į slaugą. Šeimos laukia sunkus finansinis, emocinis ir fizinis laikotarpis, nes Rolandas, anot sesers, yra principingas, reiklus ir nepaklusnus.

Dar laukia biurokratinės kliūtys

Jolanta teigė, kad siekiant Rolandui vėl tapti pilnaverčiu Lietuvos gyventoju šeimai jau teko įveikti nemažai biurokratinių sunkumų, tačiau jų dar liko.

Kadangi vyras oficialiai neturi neįgalumo, nėra pripažintas neveiksniu, įvairius dokumentus būtina tvarkyti jam fiziškai dalyvaujant įstaigose. Dėl sveikatos būklės to padaryti šiuo metu nėra galimybių. Įgaliojimo taip pat negalima sutvarkyti, nes psichiatro įraše nurodyta, kad asmuo yra neadekvatus.

Vis dėlto šeimai pavyko gauti Rolando asmens tapatybės kortelę ir apdrausti jį privalomuoju sveikatos draudimu. Tai jam suteikia teisę į nemokamą gydymą.

Jolanta pabrėžė, kad svarbiausia – Rolandas jau yra namuose ir nebėra vienas svetimoje šalyje, nežinomo miesto suoliuke ar kelyje, kurio pabaigos pats nežinojo. Šalia jo dabar yra žmonės, kuriems jis rūpi.

Moteris dėkojo Sauliui Sinkevičiui už žmogiškumą ir atjautą, taip pat Migracijos departamento, „Sodros“, kitų valstybinių institucijų specialistams, gydymo įstaigų darbuotojams bei visiems, kurie šeimai padėjo šioje sudėtingoje situacijoje.

Istorija apie kelią atgal

Anot Jolantos, tai nėra tik pasakojimas apie 17 metų trukusias klajones. Tai istorija apie šeimos laukimą, institucijų atsakomybę, prarastą laiką ir žmogiškumą.

Ji primena, kad ne kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus ten atsiduria savo noru, o ne kiekvienas negrįžtantis namo žmogus iš tiesų nenori sugrįžti. Kartais jis tiesiog nebežino, kaip rasti kelią atgal.

Po septyniolikos metų Rolando kelionė baigėsi – jis sugrįžo namo, nors galbūt vėliau ir kitaip, nei šeima galėjo tikėtis.