Šypsena teismo salėje sukrėtė: specialistė paaiškino, ką gali reikšti B. Mikutavičiaus elgesys

Lapkričio 13-ąją Kauno apygardos teismas ėmėsi nagrinėti Beno Mikutavičiaus, įtariamo savo 2003 m. gimusios pusseserės ir 2001 m. gimusios nekilnojamojo turto brokerės nužudymais, bylą. Posėdyje kaltinamasis pripažino kaltę, papasakojo apie merginų nužudymus ir atskleidė, kokių planų dar buvo turėjęs.

Benas Mikutavičius (nuotr. Aurimas Barkauskas/ELTA, BNS)

Teismo procesą stebėjo visa Lietuva. B. Mikutavičius nurodė, kad veiksmus buvo suplanavęs iš anksto: žmones, su kuriais buvo sutaręs susitikti, ketino nužudyti, pirmiausia – pusseserę Simoną, vėliau – brokerę Osinskaitę.

Kaltinamasis taip pat teigė, kad situacija galėjo būti dar baisesnė, nes nužudymų dieną buvo numatęs susitikti ne vien su dviem asmenimis.

Iš teismo posėdyje darytų nuotraukų matyti, jog B. Mikutavičius sėdėjo šypsodamasis.

Kūno kalba nėra mokslo bendruomenės pripažįstamas mokslinis metodas. Toliau pateikiami vertinimai yra pašnekovės nuomonė, todėl jie neturėtų būti laikomi objektyviais faktais ar moksliškai patvirtintomis išvadomis.

Specialistę nustebino ryškus kontrastas

Tokie kaltinamojo pasisakymai, kaltės pripažinimo forma ir jo elgesys teismo salėje sukėlė klausimų, ką tai galėtų reikšti. Portalas tv3.lt dėl to kreipėsi į kūno kalbos ir veidoskaitos specialistę, knygos „Kreivakalbystė. Kūno kalbos paslaptys“ autorę Laurą Šukienę.

Ji pasakojo, kad žiūrėti nuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas kaltinamasis, buvo labai nemaloni patirtis. Vis dėlto specialistė pabrėžė, kad tokio elgesio paaiškinimų gali būti įvairių.

Anot L. Šukienės, labiausiai išsiskiria kontrastas tarp itin sunkių kaltinimų ir B. Mikutavičiaus veido išraiškų. Jos teigimu, kaltinamojo šypsena kalbant žurnalistams apie žiaurius nužudymus gali sukelti kognityvinio disonanso pojūtį.

Nuleistas žvilgsnis ir pasikartojantys rankų judesiai

Specialistė atkreipė dėmesį ir į tai, kad kaltinamasis buvo nuleidęs galvą bei žvilgsnį. Ji taip pat pastebėjo pasikartojančius pirštų trynimo judesius, kuriuos B. Mikutavičius atlikdavo bendraudamas su žurnalistais.

L. Šukienės teigimu, pirštų trynimas gali būti savireguliacijos veiksmas, padedantis valdyti vidinę įtampą, tačiau vien iš šio gesto neįmanoma nuspręsti, ar žmogus nerimauja, ar jaučia kaltę.

Ji taip pat nurodė, kad nuleista galva ir į apačią nukreiptas žvilgsnis gali būti siejami su gėda ar atgaila, tačiau tai nėra patikimi tokių jausmų požymiai.

Pasak pašnekovės, daugiau dėmesio vertėtų skirti žodinio ir neverbalinio elgesio visumai. Daugiausia išsiskiria ramūs atsakymai, šypsena ir atviras pasakojimas apie ketinimus nužudyti daugiau aukų.

Elgesys kelia klausimų dėl psichikos būklės

L. Šukienės vertinimu, tiek kaltinamojo parodymai, tiek jo elgesys verčia rimtai svarstyti apie jo psichikos būklę. Klausimų kelia ir tai, kaip jis pats vertina savo veiksmus bei jų pasekmes.

Specialistės teigimu, jo žodžiai gali būti suprantami kaip signalizuojantys, kad kaltė ir atgaila nėra jaučiama. Tačiau ji pabrėžė, jog vien kūno kalba neleidžia atsakyti, ar kaltinamasis iš tiesų nejaučia kaltės, ar šypsena slepia įtampą, o gal emocinė reakcija tiesiog neatitinka įprastų lūkesčių.

Anot jos, kūno kalba gali padėti pastebėti elgesio prieštaravimus, tačiau juos būtina vertinti kartu su žmogaus žodžiais, situacijos aplinkybėmis ir platesniu elgesio vertinimu. Ji pridūrė, kad žmones dažnai labiau sutrikdo ne tai, kas pasakoma, bet tai, kaip žmogus elgiasi išsakydamas savo poziciją.