Aurimą Valujavičių Misisipėje pribloškė netikėtas vaizdas: po potvynio upė atrodė visai kitaip

Keliautojas Aurimas Valujavičius, baidare įveikiantis istorinės 5600 kilometrų ekspedicijos maršrutą Misūrio ir Misisipės upėmis, naujame „YouTube“ vaizdo įraše parodė savo kelionės kasdienybę.

Plaukdamas Misisipe jis išbandė saulės baterijas, domėjosi upių transporto ekonomika Jungtinėse Valstijose ir ieškojo vietos saugiai nakvynei laukinėje pakrantėje.

Pakrantėje – bujos, šaldytuvai ir beveik jokio plastiko

Po daugiau nei 40 kilometrų irklavimo dienos A. Valujavičius ėmė dairytis, kur galėtų apsistoti nakčiai. Jis pastebėjo, kad po potvynio Misisipė į krantus išnešė daug navigacinių bujų, kurių tarnybos dar nespėjo surinkti. Tarp apsemtų krūmų keliautojui teko išvysti ir išmestų šaldytuvų.

Vis dėlto, nepaisant tokių pavienių radinių, jį nustebino tai, kad upėje beveik nematyti plastiko šiukšlių. Keliautojo teigimu, nors po potvynio buvo galima tikėtis daug sąnašų ir atliekų, pakrantėse daugiausia buvo rąstų bei kitos medienos, o plastikinių butelių ar panašių šiukšlių pasitaikė labai mažai.

A. Valujavičius pažymėjo, kad Misisipės vanduo buvo drumstas, rudas nuo molio ir dumblo, tačiau plastiko nuolaužų jame beveik nebuvo.

Nakvynę apsunkino rąstų užtvaros

Didžiausia problema ieškant vietos sustoti buvo ne atliekos, bet galimybė pasiekti krantą. Priplukdyti rąstai vietomis sudarė tankias kliūtis, todėl baidare prie sausumos prasibrauti buvo sudėtinga.

Keliautojas maždaug pusantros valandos plaukė pakrante, tačiau nerado nė vienos smėlio salelės. Vis dėlto viename pakrantės prasiveržime jam pavyko užfiksuoti laukinės gamtos vaizdą.

„Didžiausias laužas pasaulyje“

Matydamas šimtus metrų nusidriekusius medienos kiekius, A. Valujavičius juokavo, kad surinkus visus Misisipės išmestus rąstus į vieną vietą ir juos užkūrus, išeitų didžiausias pasaulyje laužas. Tačiau jis pripažino neturintis galių surinkti visos šios medienos.

Artėjant vakarui keliautojas galiausiai rado sausą šlaitą, kuriame nebuvo nei drėgmės, nei uodų. Tankiai suaugusioje pakrantėje jam teko pačiam prasiskinti kelią, tam panaudojant lenktinį peiliuką. Nors iš pradžių manė, kad jo kelionėje neprireiks, juo nupjovė kelias šakas ir taip atsivėrė vaizdą.

Iš virtusio rąsto pasidaręs suoliuką, A. Valujavičius palygino šią Misisipės atkarpą su ankstesnėmis kelionės vietomis. Anksčiau jis irklavo pro smėlynus, kalnus bei akmenuotas ir žvyruotas pakrantes, kur beveik nebuvo medžių. Dabar, pasak keliautojo, krantai primena tikras džiungles, o malkų čia daugiau nei reikia – jų galima prisitraukti tiesiai iš upės.