Duobkasys prabilo apie tai, prie ko nepripranta niekada: mirtis visada lieka mintyse

Duobkasio profesija daugeliui vis dar atrodo paslaptinga. Laidotuvių ceremonijose kasdien dirbantis Adamas Strzeszakas portalui „Fakt“ papasakojo, kaip atrodo jo darbas ir kokių netikėtų situacijų pasitaiko kapinėse.
Pasak jo, tai rami ir tyli veikla – niekas nekalba, nesiblaško ir neužduoda gausybės klausimų. Tačiau net ir tokioje aplinkoje nutinka dalykų, kurių lengva nepamiršti.
Prie mirties, jo teigimu, priprasti neįmanoma
Prieš pradėdamas kasti kapus, A. Strzeszakas dirbo su antkapiais. Jis teigia, kad šio kelio iš anksto neplanavo – viską lėmė atsitiktinumas.
Anksčiau jis dirbo akmens apdirbimo įmonėje, todėl dažnai susidurdavo su kapinėmis, laidotuvėmis, antkapių nukėlimu prieš laidojimą ir mauzoliejų atidarymu.
Po 15 metų jis pakeitė darbovietę ir įsidarbino įmonėje, kuri ne tik apdirbo akmenį, bet ir teikė laidojimo paslaugas. Nuo tada jo kasdienybės dalimi tapo laidotuvės, kapų kasimas ir karstų nešimas ant pečių.
Artimieji ne sykį klausė, ar jis nebijo mirusiųjų ir ar jų nesapnuoja. Nors pats prie darbo specifikos jau yra pripratęs, A. Strzeszakas pabrėžia, kad prie mirties priprasti negalima.
Jo teigimu, mirtis visuomet išlieka mintyse, ypač todėl, kad neretai tenka laidoti žmones, kuriuos pažinojai, matei ar su kuriais bendravai.
Kasant kapą aptiko ankstesnės komandos užkastą antkapį
Nors kapinės paprastai siejamos su ramybe ir susikaupimu, duobkasio darbe netrūksta ir neįprastų momentų. A. Strzeszakas sako kol kas nesusidūręs su niekuo antgamtišku ir tikisi, kad taip bus ir toliau.
Tačiau vienas radinys jį ypač nustebino: kasant kapą buvo aptiktas senas antkapis, kurį žemėje buvo palikusi ankstesnė komanda.
Jis taip pat prisiminė nutikimą, kai jau sutemus prie kapinių vartelių sutiko du maždaug 15 metų paauglius. Per kapines jie galėjo sutrumpinti kelią maždaug pusvalandžiu, todėl vienas vaikinų paprašė leisti eiti kartu.
Vėliau vienas paauglių paklausė, ar duobkasiui nebaisu tamsoje vaikščioti per kapines. A. Strzeszakas atsakė, kad nebijo, nes bijojo tuomet, kai buvo gyvas. Juokdamasis jis pridūrė net nežinantis, ar po tokio atsakymo vaikinai dar nebėga.
Žinomų žmonių laidotuvėse – daugiau žmonių, gėlių ir žvakių
Duobkasiui yra tekę dalyvauti ir žinomesnių vietos žmonių laidotuvėse – merų, verslininkų ar gydytojų.
Pasak jo, pati ceremonija iš esmės mažai skiriasi nuo įprastų laidotuvių. Vis dėlto atsisveikinti su žinomu žmogumi susirenka daugiau žmonių, atnešama daugiau gėlių ir uždegama daugiau žvakių.
Be to, tokiais atvejais iš vadovybės visuomet sulaukiama nurodymo pasirūpinti, kad viskas būtų atlikta kuo geriau, nes laidojamas žinomas žmogus.




