Iš kruvinos egzekucijos paspruko vienintelis: jo pabėgimas sudaužė „Marafono“ gaują

Amžių sandūroje Vilniaus policija atsitiktinai išaiškino V. Januškevičiaus gaują, kuri tuo metu buvo laikyta žiauriausia ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusia grupuote. Vėliau sulaikius Panevėžio „tulpinius“ ir Klaipėdos „gaidjurginius“ paaiškėjo, kad šios grupuotės buvo nužudžiusios dar daugiau žmonių.

Pinigai ir siekis nuslėpti kitus nusikaltimus nusikaltėliams buvo svarbesni net už bendrų ar draugų gyvybes. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių nužudė „Marafono“ grupuotė, kurios nariams po sulaikymo buvo pareikšti kaltinimai dėl devynių žmogžudysčių.

Apie šią grupuotę 2003 metais plačiau rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. „Marafono“ grupuotė išsiskyrė ypatingu brutalumu ir visišku taisyklių nepaisymu.

Nusikalstamo susivienijimo tikslas buvo žudyti

Teismas nustatė, kad 1999 metų pradžioje R. Baratinskas, anksčiau teistas V. Gembutas, taip pat V. Čėsna ir S. Narkevičius subūrė nusikalstamą susivienijimą. Jie įsigijo šaunamųjų ginklų, iš anksto rengė sunkių nusikaltimų planus ir juos vykdė šaltakraujiškai.

Grupuotės narius siejo ne tik artimas tarpusavio bendravimas. Jie palaikė ryšius su Panevėžio ir Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis bei užsienio nusikaltėliais. Jų artumą liudijo ir bendrose nuotraukose užfiksuotos aplinkybės.

Nusikaltėliai važinėjo automobiliais, naudojosi mobiliaisiais telefonais, su savimi turėdavo antrankių ir lipniosios juostos aukoms surišti. Jie buvo apsiginklavę pistoletais bei peiliais, taip pat vežiodavosi kastuvus, reikalingus skubiai iškasti duobes ir paslėpti nužudytųjų kūnus.

Prieš kruvinus nusikaltimus grupuotės nariai iš anksto pasidalydavo užduotis. Teisme įrodyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio jie padarė penkis sunkius nusikaltimus. Nė vienas teisiamasis nepripažino priklausęs nusikalstamai grupei, neigė ją kūręs ir vykdęs nusikaltimus.

Grupuotės branduolyje – gerai žinomi vyrai

Kaune buvo žinoma, kad 39 metų R. Baratinskas, vadintas Marafonu, palaikė kontaktus su kitų miesto grupuočių lyderiais. Anksčiau jis pats buvo vadinamoji „torpeda“.

Marafono pavardė buvo minėta ir ankstesniuose rašiniuose: jis laikytas 1997 metais paslaptingai nužudyto savo gaują turėjusio Roberto Borcherto, pravarde Karabasas, patikėtiniu. Vilijampolės grupuotėje R. Baratinskas, galbūt dėl polinkio į narkotikus, aukščiau „torpedos“ statuso nepakilo.

Jo slapyvardis taip pat siejamas su narkotikais – nusikaltėlių žargonu „marafonas“ reiškia apsvaigimą. R. Baratinskas garsėjo tvirtu būdu, gebėjo greitai pelnyti žmonių pasitikėjimą ir su jais susidraugauti.

Jėga ir tvirtu charakteriu išsiskyrė ir 44 metų Vladas Gembutas, vadintas Geležiniu. Tvirto sudėjimo vyrą sulaikant vos suvaldė keturi „Aro“ pareigūnai. Jis buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o grįžęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.

Kiti du grupuotės nariai – 50 metų Saulius Narkevičius ir jauniausias, 29 metų Vytis Čėsna – buvo giminaičiai.

Skola baigėsi žmogžudyste

1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 000 JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios skolininkas buvo grąžinęs tik dalį pinigų ir pradėjo slapstytis nuo kreditoriaus.

Tų pačių metų gegužę arba birželį R. Baratinskas Kauno automobilių turgavietėje suvedė S. Narkevičių ir A. Vaišnį, kad šie aptartų skolos grąžinimą.

Tačiau pokalbio nebuvo. S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį išsivežė į Puidinės mišką Kauno rajone. Ten vyrą iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo jam rankas bei kojas, mušė kumščiais ir lazda, spardė bei badė peiliu.

Nužudytasis buvo užkastas miške. Jo kūnas aptiktas ir iškastas 2000 metų liepos 13 dieną. S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnio nužudymo nepripažino.

Ne visi pagrobimai pavyko

1999 metų vasarą nusikaltėliai pagrobė Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. ir reikalavo mokėti duoklę už apsaugą. Iš įkaito artimųjų iš pradžių prašyta 120 000 litų, tačiau gauja tenkinosi 50 000 litų, kuriuos atvežė pagrobtojo brolis.

Vis dėlto verslininkų grobimo planai ne visuomet pasisekdavo. 2000-ųjų sausį žlugo, atrodytų, gerai parengtas ketinimas pagrobti UAB „System“ generalinį direktorių Rytį B.

Nors jo automobilio padangos buvo pradurtos, Rytis nesustojo ir telefonu išsikvietė apsaugą. Nusikaltėliai planavo pagrobti ir buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių, tačiau jis išvengė sunkesnių pasekmių – buvo tik sužalotas antakis.

Keleriškių miške surengta egzekucija

Vienu žiauriausių „Marafono“ grupuotės nusikaltimų tapo susidorojimas su Egidijumi Gaudzevičiumi ir jo draugu Raimondu Karpavičiumi. 2000 metų vasarį R. Baratinskas E. Gaudzevičiui paskolino 60 000 JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu.

Kadangi skolos grąžinimas nevyko, buvo nutarta E. Gaudzevičių nužudyti. Egzekucijai pasirinktas Keleriškių miške, Kėdainių rajone, stovėjęs apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras.

Balandžio 6-osios vakarą į angarą pirmieji atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius. Vėliau pasirodė R. Baratinskas ir V. Gembutas, kartu atsivežę E. Gaudzevičių. Su juo buvo R. Karpavičius, kuris gaujai nebuvo reikalingas. Visiems įėjus į angarą, V. Gembutas iš TT pistoleto į R. Karpavičių paleido du šūvius.

Kiti nariai rūpinosi, kad niekas neišeitų iš angaro, o įvykio vietą apšvietė automobilio šviesomis. E. Gaudzevičius mėgino sprukti, tačiau S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi. Vyrui suklupus, jis buvo surakintas antrankiais ir įsodintas į automobilį. R. Karpavičiaus kūną nusikaltėliai suvyniojo į polietileną ir įkėlė į V. Čėsnos automobilio bagažinę.

Vėliau R. Karpavičius buvo užkastas pasirinktoje vietoje. E. Gaudzevičius nugabentas į Kauno rajone, sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, esantį S. Narkevičiaus uošvio namelį. Rūsyje auką surištomis rankomis ir kojomis, ant kaklo užveržta virve nusikaltėliai vertė gerti ir pakaitomis saugojo.

Jie tyčiojosi sakydami, kad prisigėręs vyras praras pusiausvyrą, nugrius ir pasikars pats. Tačiau E. Gaudzevičius neapsvaigo, nes didžiulė nervinė įtampa to neleido. Todėl balandžio 8 dieną jis buvo išvežtas į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna ir S. Narkevičius iškasė duobę, o S. Narkevičius su V. Gembutu E. Gaudzevičių pasmaugė ir užkasė.

Vieno sužeisto vyro pabėgimas tapo gaujos žlugimo pradžia

Dar vienu kraupiausių nusikaltimų laikytas trijų žmonių užpuolimas Kėdainių rajone. Nusikaltėliai bijojo, kad Ričardas Pilsudskis gali tapti dviejų ką tik nužudytų vyrų bylos liudininku, nes žinojo, su kuo išvažiavo ir vėliau pradingo R. Karpavičius bei E. Gaudzevičius. Dėl to nuspręsta jį nužudyti.

Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, V. Narkevičius ir V. Gembutas, kaip buvo sutarę su R. Pilsudskiu, atvyko į autostrados Vilnius–Klaipėda 137-ąjį kilometrą Kėdainių rajone ir sustojo prie įvažiavimo į senąjį Žemaičių plentą. Kartu su R. Pilsudskiu atvykus Vilmantui Čereškai ir Jonui Velykiui, nuspręsta susidoroti ir su jais.

Pirmiausia S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir apšaudė vairuotoją bei šalia jo sėdėjusį J. Velykį. Abu buvo sunkiai sužeisti. Nusikaltėliams ištempus juos iš automobilio ir paguldžius šalia R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio, V. Čereška ėmė dejuoti. Tuomet V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir dūrė peiliu.

Sunkiai sužeistas J. Velykis apsimetė miręs. Nusikaltėliams palikus kūnus ir nuėjus į mišką kasti duobės, jis pabėgo. Grįžę ir pasigedę vienos aukos, užpuolikai bandė jo ieškoti, tačiau nesėkmingai. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Būtent jo pabėgimas tapo grupuotės pabaigos atskaitos tašku.

Teisme bendrininkai kaltino vieni kitus

Prasidėjus teismo procesui visi keturi kaltinamieji suvokė, kad už tokius nusikaltimus neišvengs griežčiausios bausmės. Tuomet jie ėmė kaltinti vieni kitus, o grupuotės vienybė galutinai subyrėjo.

Nusikaltimus daugiausia padėjo išaiškinti V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymai. Taip pat rasti svarbūs įkalčiai: kūnai ir jų užkasimo vietos, ginklai bei žudymo įrankiai.

Nors parodymai buvo padriki, juos papildę įkalčiai leido iki smulkmenų atkurti nusikaltimus ir jų aplinkybes. Gauta duomenų, kad J. Velykiui gydantis klinikose gaujos nariai aiškinosi, kurioje palatoje jis guli, ir svarstė pro langą įmesti „fugasą“ – granatą.

Jiems nerūpėjo, kad sprogimo metu galėjo žūti kiti pacientai, slaugytojos ar gydytojai. Grupuotės žiaurumą parodė ir elgesys su aukomis: kai S. Narkevičiaus peršautas V. Čereška dejavo, V. Gembutas jam į krūtinę įsmeigė peilį. Tas pats V. Gembutas, dviem šūviais nužudęs R. Karpavičių, dar koja trypė jo kaklą.

Teigiama, kad vienintelis V. Čėsna pats savo rankomis žmonių nežudė. Jis atliko pagalbines užduotis – naikino daiktinius įrodymus, degino dokumentus ir kita. R. Baratinskas, S. Narkevičius bei V. Gembutas buvo tiesiogiai susiję su žudynėmis. Bylai pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis nurodė, kad per 40 metų darbo praktiką nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.

Teismo procesas truko lygiai metus. Kauno apygardos teismas R. Baratinską, S. Narkevičių ir V. Gembutą nuteisė kalėti iki gyvos galvos, o V. Čėsnai skyrė 17 metų laisvės atėmimo bausmę. Aukščiausiasis Teismas trims pirmiesiems paliko galioti įkalinimą iki gyvos galvos, o V. Čėsnai skirtą bausmę sumažino dvejais metais.