Įtarimas dėl plaučių maro Rusijoje: gydytoja atskleidė, nuo ko priklausytų infekcijos plitimas

Rusijos Irkutsko srityje mirus Kovos su maru instituto darbuotojai, viešojoje erdvėje pradėta kalbėti apie galimą plaučių maro atvejį. Tačiau Rusijos sveikatos institucijos šios diagnozės oficialiai dar nepatvirtino – jų teigimu, moteris mirė nuo neaiškios kilmės pneumonijos.

„Hila“ gydytoja pulmonologė Teresa Volosevič pabrėžia, kad sprendžiant apie galimą maro atvejį būtini patikimi laboratoriniai bei epidemiologiniai duomenys.

Pasak medikės, svarbu ne tik laboratorijoje nustatyti sukėlėją, bet ir įvertinti ligos formą bei epidemiologinę informaciją. Jei būtų patvirtinta plaučių maro diagnozė, tolesnė grėsmė priklausytų nuo to, ar infekcija apsiribojo vienu atveju, ar ji jau perduodama artimą kontaktą turėjusiems žmonėms.

Marą sukelia ne virusas, o bakterija

Maro sukėlėja yra bakterija Yersinia pestis. Natūralioje aplinkoje ji cirkuliuoja tarp smulkiųjų žinduolių ir jų blusų. Dėl šios priežasties dažniausia, buboninė, maro forma įprastai siejama su užkrėstų blusų įkandimais.

Infekcijai patekus į kraują gali išsivystyti septiceminis maras, o bakterijai pažeidus kvėpavimo sistemą – plaučių maro forma.

Plaučių maras nuo kitų šios ligos formų skiriasi epidemiologiniu požiūriu, nes gali būti perduodamas nuo žmogaus žmogui. Užsikrėsti galima per kvėpavimo takų lašelius artimai bendraujant su sergančiuoju.

Gydytoja aiškina, kad šiuo atveju rizikos negalima vertinti vien pagal geografinį atstumą nuo galimo židinio. Lemiamas veiksnys yra konkretus artimas kontaktas su sergančiu asmeniu, ypač jei jis kosėja ir išskiria bakterijų turinčių kvėpavimo takų sekretų. Todėl patvirtinus tokį susirgimą pagrindinis dėmesys turėtų būti skirtas artimiausiems paciento kontaktams. Kitos maro formos paprastai tarp žmonių neplinta.

Pirmieji požymiai gali būti panašūs į sunkią pneumoniją

Plaučių maro inkubacinis laikotarpis trumpas: simptomai dažniausiai išryškėja praėjus kelioms dienoms nuo užsikrėtimo. Liga gali prasidėti staigiu karščiavimu, šaltkrėčiu, silpnumu ir galvos skausmu.

Vėliau gali atsirasti kosulys, dusulys bei skausmas krūtinėje. Sunkiais atvejais žmogus gali atkosti kraujingų skreplių.

Vis dėlto vien pagal šiuos simptomus maro nustatyti neįmanoma, nes tokį klinikinį vaizdą gali sukelti ir kitos sunkios kvėpavimo takų infekcijos. Todėl itin svarbu įvertinti epidemiologinę paciento anamnezę.

T. Volosevič pažymi, kad karščiavimas, kosulys ir dusulys savaime nėra specifiniai maro požymiai. Įtarimą didina informacija apie kontaktą su sergančiuoju, apsilankymą infekcijos židinyje ar darbą su galimu sukėlėju. Jei yra tokia sąsaja ir pneumonija sparčiai blogėja, tyrimų bei gydymo sprendimai turi būti priimami nedelsiant.

Maro diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais, klinikiniuose mėginiuose aptikus Yersinia pestis. Įtariant plaučių marą gali būti tiriami kvėpavimo takų sekretai, kraujas ar kita klinikinė medžiaga.

Greitas gydymas gali būti lemiamas

Nors plaučių maras yra sunki ir sparčiai progresuojanti infekcija, jai gydyti šiuo metu taikomi veiksmingi antibiotikai. Kadangi ligą sukelia bakterija, paciento prognozę itin lemia greitas ligos atpažinimas ir laiku pradėtas tinkamas antibakterinis gydymas.

Esant pagrįstam klinikiniam ir epidemiologiniam įtarimui, gydymas pradedamas nelaukiant galutinio laboratorinių tyrimų patvirtinimo.

Patvirtinus plaučių maro atvejį, kartu imamasi infekcijos kontrolės veiksmų: nustatomi artimą kontaktą su pacientu turėję žmonės, vertinamos galimos užsikrėtimo aplinkybės ir jų sveikatos būklė. Jei užsikrėtimo rizika laikoma reikšminga, kontaktiniams asmenims gali būti skiriama profilaktika antibiotikais.

Pasak pulmonologės, šiuolaikinė diagnostika ir gydymas leidžia maro atvejus valdyti visiškai kitaip nei istorinių epidemijų laikais. Ankstyvas susirgimo nustatymas, tinkamas gydymas ir kontaktų išaiškinimas padeda mažinti tiek sunkių baigčių, tiek tolesnio infekcijos perdavimo tikimybę.