Kremavimas ir tikėjimas: ką iš tiesų leidžia Katalikų Bažnyčia

Netekus artimojo tenka spręsti daugybę sudėtingų klausimų, tarp jų – kokį palaikų laidojimo būdą pasirinkti. Kremavimas pasirenkamas vis dažniau, tačiau tikintiesiems vis dar kyla abejonių, ar tai suderinama su Katalikų Bažnyčios mokymu.

Anksčiau Bažnyčia į kremavimą žvelgė itin griežtai, nes jis buvo siejamas su pagoniškais papročiais bei krikščioniškojo tikėjimo atmetimu. Tačiau dabartinė jos pozicija pasikeitusi: kremuoti leidžiama, nors būtina laikytis tam tikrų nuostatų.

Kada kremavimas nelaikomas nuodėme?

Kaip rašo fakt.pl, Katalikų Bažnyčia kremavimo nelaiko nuodėme, jei šis sprendimas nepriimamas dėl motyvų, prieštaraujančių krikščioniškajam tikėjimui.

Esminis pokytis įvyko 1963 metais. Tuometė Šventosios Oficijos kongregacija, šiandien vadinama Tikėjimo doktrinos dikasterija, katalikams leido rinktis kremavimą, jeigu tai nebuvo daroma neigiant krikščioniškąjį mokymą.

Per daugelį amžių krikščionys mirusiuosius dažniausiai laidodavo karstuose žemėje. Šis paprotys susijęs su tikėjimu kūno prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltimi. Kremavimas ilgą laiką buvo vertinamas nepalankiai dėl jo ryšio su kai kuriomis pagoniškomis praktikomis.

Vis dėlto Bažnyčiai svarbi ne tik fizinė palaikų laidojimo forma. Esminiai dalykai yra pagarba mirusiajam ir tikėjimas prisikėlimu. Todėl kremavimas neprieštarauja katalikų tikėjimui, jei juo nesiekiama paneigti krikščioniškųjų tiesų apie mirtį bei amžinąjį gyvenimą.

Kur turi būti laikomi kremuoti palaikai?

Bažnyčia leidžia kremuoti, tačiau kartu pabrėžia pareigą su mirusiojo palaikais elgtis pagarbiai ir juos tinkamai palaidoti.

Pagal katalikų mokymą, pelenai turėtų būti palaidoti šventoje vietoje – kapinėse ar kolumbariume, vadovaujantis vietos Bažnyčios nustatyta tvarka.

Bažnyčia nepritaria pelenų barstymui ore, vandenyje ar žemėje. Taip pat ji neleidžia jų laikyti namuose kaip nuolatinės asmeninės atminimo relikvijos. Toks požiūris grindžiamas reikalavimu išsaugoti pagarbą žmogaus palaikams ir po kremavimo.

Urna neturėtų tapti tik artimojo atminimo simboliu namuose – ji turi būti palaidota arba laikoma tam skirtoje vietoje, atitinkančioje Bažnyčios mokymą.

Ar galima rengti katalikiškas laidotuves ir aukoti šv. Mišias?

Kremavimas netrukdo nei katalikiškoms laidotuvėms, nei maldoms už mirusįjį, nei šv. Mišių aukojimui. Laidotuvių liturgija gali būti rengiama tiek iki kremavimo, tiek po jo.

Konkreti tvarka skirtingose šalyse ar vietos Bažnyčiose gali skirtis. Kai kur šv. Mišios aukojamos prie karsto, po jų palaikai kremuojami, o urna vėliau palaidojama kapinėse arba įkeliama į kolumbariumą.

Svarbiausia, kad pasirinktas laidojimo būdas netaptų kliūtimi atsisveikinti su mirusiuoju laikantis katalikiškų tradicijų. Pats kremavimas neatima galimybės melstis už velionį ir patikėti jį Dievo gailestingumui.

Ar siela gali kentėti kremavimo metu?

Kai kuriems žmonėms kyla klausimas, ar kremuojant kūną gali kentėti mirusiojo siela. Tačiau katalikų teologija tokio įsitikinimo nepagrindžia.

Katalikų tikėjimas mirtį supranta kaip kūno ir sielos atsiskyrimą. Kremavimo procesas paliečia tik fizinius palaikus, todėl nėra pagrindo teigti, kad siela kenčia dėl pasirinkto kūno laidojimo būdo.

Biblijoje taip pat nėra tiesiogiai įtvirtinto draudimo kremuoti mirusiuosius. Nors Šventajame Rašte dažnai kalbama apie laidojimą kapuose, konkreti palaikų laidojimo forma nelaikoma sąlyga žmogaus išganymui.

Bažnyčia vis dar pirmenybę teikia laidojimui žemėje

Nors kremavimas katalikams leidžiamas, Katalikų Bažnyčia ir toliau pirmenybę teikia tradiciniam laidojimui žemėje. Šis būdas, jos požiūriu, ypač ryškiai parodo pagarbą mirusiojo kūnui bei tikėjimą kūno prisikėlimu.

Tačiau kremavimo pasirinkimas savaime nereiškia Bažnyčios mokymo pažeidimo. Lemiamą reikšmę turi priežastys, dėl kurių jis pasirenkamas, ir pagarbus elgesys su palaikais.

Laikantis nustatytų taisyklių, kremavimas katalikams gali būti priimtina laidojimo alternatyva: po jo galima tinkamai atsisveikinti su mirusiuoju, aukoti šv. Mišias ir išlaikyti tikėjimu paremtą pagarbą žmogui.