Maras Irkutske kelia kitą baimę: mokslininkės įvardijo, kas iš tiesų labiausiai neramina

Informacija apie galimą maro atvejį Rusijos Irkutsko srityje sukėlė klausimų, ar tai galėtų reikšti naujo pavojingo protrūkio pradžią. Vis dėlto mokslininkės ragina neskubėti panikuoti – didžiausią nerimą joms kelia aplinkybės, kuriomis galėjo įvykti užsikrėtimas, ir informacijos patikimumas.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Aurelija Žvirblienė teigė, kad dėl Rusijos pateikiamos informacijos gali būti sudėtinga išsiaiškinti visą tiesą. Ji atkreipė dėmesį, kad pradžioje skelbta prieštaringa informacija: esą apie marą nekalbama, o pacientui diagnozuotas plaučių uždegimas. Vėliau, jos vertinimu, šio fakto nutylėti nebebuvo įmanoma.

Profesorę taip pat stebina galima incidento laboratorijoje versija. Anot jos, su maro sukėlėju dirbančiose laboratorijose privalo būti užtikrintas itin aukštas saugumas. Todėl toks atvejis galėtų reikšti, kad nebuvo laikytasi reikalavimų, arba kad nutylima apie kitokį incidentą.

A. Žvirblienė priminė, kad Rusijoje veikia ne vienas maro institutas, skirtas stebėti galimus židinius. Maro sukėlėjų gamtoje aptinkama nuolat – ne tik Rusijoje, bet ir Afrikoje bei kitose pasaulio vietose, todėl tokia stebėsena yra būtina. Tačiau, mokslininkės teigimu, dėl šio konkretaus atvejo neaišku, kiek viešai pateikiama informacija atspindi tikrąją situaciją ir ar buvo užtikrintos visos būtinos saugumo priemonės.

Užsikrėsti vien sudužus mėgintuvėliui neturėtų būti paprasta

Versija, kad laboratorijos darbuotoja galėjo užsikrėsti maru sudužus mėgintuvėliui, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti įtikinama. Tačiau Gyvybės mokslų centro mokslininkė Miglė Gabrielaitė pabrėžė, kad laikantis laboratorinės saugos taisyklių tai būtų sunkiai tikėtina.

Jos teigimu, galiojanti saugos sistema, procedūros ir apsaugos priemonės, įskaitant veido kaukes, turi apsaugoti darbuotojus net ir nelaimės atveju. M. Gabrielaitė aiškino nematanti logiško būdo, kaip vien dėl sudužusio mėgintuvėlio žmogus galėtų užsikrėsti, jei bakterijos nebūtų liečiamos plikomis rankomis ir vėliau, nenusiplovus rankų, patekusios į burną.

Maras nėra vien viduramžių liga

Nors pats maro pavadinimas daugeliui kelia baimę, mokslininkės pabrėžė, kad ši infekcija nėra tik istorinis viduramžių reiškinys. Atvejų ir protrūkių kasmet registruojama JAV, daugiausia Afrikoje, taip pat Rusijoje ir Azijoje.

M. Gabrielaitė pažymėjo, kad maro bakterija ir toliau gyvuoja įvairiuose natūraliuose rezervuaruose, todėl jos egzistavimas nėra netikėtas. Tačiau, skirtingai nei viduramžiais, jau beveik šimtmetį turima antibiotikų, žinoma, kaip bakterijos plinta ir kaip nuo jų saugotis. Tam svarbūs higienos įpročiai, atstumo laikymasis ir gyvenamosios aplinkos, kurioje yra bakterijas pernešančių gyvūnų, šiuo atveju žiurkių, vengimas.

Dėl to maro sukėlėjas šiandien nebėra toks pavojingas, koks buvo prieš kelis šimtus metų.

Didžiausia abejonė – ar žinoma visa tiesa

A. Žvirblienės teigimu, laboratorinių incidentų yra pasitaikę ir labiau civilizuotose valstybėse, įskaitant atvejus, fiksuotus maždaug prieš 15 metų. Vis dėlto šioje istorijoje svarbiausia problema, jos manymu, yra tai, kad visuomenė gali nežinoti visų aplinkybių.

Mokslininkė pabrėžė, kad laboratorijoje, kurioje dirbama su tokiais patogenais, saugumo lygis turi būti toks, kad panašūs užsikrėtimai nebūtų galimi. Tokia įstaiga privalo atitikti trečiąjį biosaugos lygį, turėti specialius filtrus laboratorijos orui ir aiškias darbo su pavojingais sukėlėjais procedūras.

Profesorė taip pat atkreipė dėmesį į klausimą, kokiais tikslais bakterijos laboratorijose kultivuojamos. Tokie tyrimai gali būti svarbūs, pavyzdžiui, kuriant vakciną, nes šiuo metu nėra efektyvios vakcinos arba jos kandidatės sukelia rimtų nepageidaujamų reakcijų. Tačiau tokie darbai, pasak jos, privalo vykti tinkamomis sąlygomis.

A. Žvirblienė paminėjo ir bioterorizmo aspektą, tačiau tokį scenarijų vertino kaip labai keistą: maro sukėlėjas būtų ginklas, nuo kurio gali žūti ir pats jį naudojantis žmogus. Todėl, jos teigimu, su tokiais patogenais negalima elgtis neatsakingai.

Pernešėjai – žiurkės ir blusos, o gydymas galimas

Mokslininkės priminė, kad laiku pradėtas maro gydymas antibiotikais šiais laikais gali padėti išvengti sunkios infekcijos baigties. Svarbi ir natūralių pernešėjų kontrolė – bakterijas platina ne tik žiurkės, bet ir blusos, kurios civilizuotoje visuomenėje pasitaiko rečiau.

Dėl to natūralūs maro perdavimo keliai yra riboti. A. Žvirblienė teigė nemananti, kad Europa ar Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų bijoti, jog sukėlėjai tūkstančius kilometrų nukeliaus savaime. Esminis dalykas, anot jos, yra tai, kaip greitai bus lokalizuotas židinys ir ar taikomos priemonės bus pakankamos bei veiksmingos.

COVID-19 masto pandemija laikoma sunkiai įsivaizduojama

M. Gabrielaitė vertino, kad maro sukeltai epidemijai ar pandemijai, panašiai į SARS-CoV-2 sukeltą COVID-19 krizę, įsivaizduoti reikėtų daug fantazijos. Ji priminė, kad didžiąją dalį pandemijų sukelia virusai, o bakterijų, tarp jų ir maro bakterijos, sukeltų pandemijų žinoma tik kelios.

Net ir teoriškai svarstant tokį scenarijų, žmonija turi veiksmingų priemonių – antibiotikų. Be to, maro bakterija tarp žmonių neplinta taip lengvai kaip daugelis virusų.

Mokslininkė aiškino, kad maras gali pasireikšti keliais skirtingais tipais, priklausomai nuo užsikrėtimo būdo. Tarp žmonių plisti gali tik pneumoninis maras, perduodamas oro lašeliniu būdu. Tačiau ir nuo jo apsisaugoti paprasčiau – net paprastos kaukės bei atstumo laikymasis būtų veiksmingesnės priemonės nei daugeliu virusinių infekcijų atvejų.

A. Žvirblienė taip pat teigė nematanti grėsmės, galinčios prilygti COVID-19 mastui. Anot jos, bakterija taip lengvai neplinta, jai nustatyti yra tiksli diagnostika, o žiurkės ir blusos iki Lietuvos iš tokio atstumo savaime neatkeliautų.

Profesorė tik teoriškai leido įsivaizduoti visiškai fantasmagorišką scenarijų, kai užkratas būtų atvežtas ir numestas tyčia, tačiau abejojo, ar toks savižudiškas variantas apskritai būtų įmanomas. Jos vertinimu, bent šiuo metu tokia grėsmė nėra reali.