Panevėžį sukrėtusi 12-mečio tragedija: berniuką po savaitės atpažino tik iš drabužių liekanų

1995 metų birželį Panevėžyje įvykęs nusikaltimas sukrėtė visą Lietuvą. Bylą tyręs tuometinis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas vėliau teigė, kad per 40 tarnybos metų tokio žiaurumo atvejo nebuvo matęs.

Gyventojai apie žiauriai sumuštą ir vėliau padegtą berniuką, kuriam dar nebuvo sukakę 13 metų, sužinojo iš spaudos pranešimų.

12-metis Marius, kurio tikrieji vardas ir pavardė redakcijai žinomi, 1995 metų rugpjūčio 13 dieną turėjo švęsti gimtadienį. Kaip rašė „Akistata“, jis laukė šios dienos, nes ketino švęsti kartu su šešeriais metais vyresne seserimi, gimusia diena anksčiau. Berniukas svajojo apie su mama keptą braškėmis pagardintą pyragą ir mėgtą vaikišką šampaną. Tačiau šie planai liko neišsipildę.

Dingo išėjęs pardavinėti spaudos

1995 metų birželio 17-osios rytą Marius išėjo į miestą prekiauti laikraščiais, tačiau namo nebegrįžo. Po savaitės Panevėžio centre, statybų objekte, buvo rastas jo apanglėjęs ir jau irti pradėjęs kūnas.

Vėlų vakarą palaikus aptiko netoliese bėgioję vaikai. Į morgą atvežtas kūnas ir drabužių likučiai buvo atpažinti Mariaus kaimyno. Ugnis sunaikino ne tik berniuko kūną, bet ir jo neparduotus laikraščius.

Ką nustatė teismas

Panevėžio apygardos teismas 1995 metų lapkričio 22 dieną M. G. pripažino kaltu dėl nepilnamečio nužudymo. Jam skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė bei turto konfiskavimas.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad 1995 metų birželio 16 dieną, maždaug 11 val. 30 min., M. G. sutiko Marių ir nusivedė jį į statybvietę netoli Basanavičiaus ir Ukmergės gatvių sankryžos Panevėžyje.

M. G. berniukui žadėjo kažką parodyti statybose. Abu užlipo į antrą aukštą ir įėjo į vieną iš patalpų, kur M. G. pareikalavo atiduoti pinigus, gautus pardavus laikraščius ir žurnalus.

Iš pradžių Mariui buvo smogta į petį. Kai jis ėmė šauktis pagalbos, M. G. išsitraukė peilį, dūrė berniukui į nugarą, o vėliau du kartus – į kaklą.

Mariui pargriuvus, M. G. iš jo kišenės paėmė 20 litų ir pasišalino. Peilį jis išmetė į netoliese esančią balą. Tą pačią dieną M. G. grįžo prie nužudyto berniuko, apkrovė kūną laikraščiais bei žurnalais ir jį padegė. Kitą dieną jis dar sykį atvyko į nusikaltimo vietą, kūną apipylė degiu skysčiu ir vėl padegė. Vėliau savo sąsiuvinyje jis parašė atgailą.

M. G. kaltę pripažino tik iš dalies. Teisme jis aiškino, kad nužudymo neplanavo, o peiliu smogė tada, kai auka pradėjo šaukti.

Dirbo, kad padėtų šeimai

Mariaus mama „Akistatai“ pasakojo, kad sūnus vos grįžęs iš internatinės mokyklos iškart skubėdavo pardavinėti spaudos. Jis keldavosi labai anksti – penktą ar šeštą ryto – ir net pažadindavo į darbą einantį brolį, kad spėtų parduoti visus pasiimtus leidinius.

Berniukas laikraščius siūlydavo savo įprastose vietose – prie centrinių miesto parduotuvių, kavinėse ir Respublikos gatvėje. Mandagus, tvarkingas, malonių manierų ir nuolat gerai nusiteikęs Marius šį darbą atlikdavo sėkmingai.

Dėl to tarp žmonių sklido kalbos, kad kiti paaugliai galėjo pavydėti jo prekybos vietų.

Motina pasakojo, kad Marius visuomet parnešdavo ką nors namiškiams: broliams ir seserims saldainių, jai – lūpdažį. Šeimą, kurioje augo septyni vaikai, tėvas buvo palikęs seniai, todėl vaikai nuo mažens įprato dirbti. Pasak mamos, jauniausias šeimos narys Marius buvo vienas rūpestingiausių.

Mamos nuojauta ir klaidinusios paieškos

Marius buvo pareigingas ir paprastai namo grįždavo laiku. Todėl birželio 17-osios vakarą grįžusi mama iškart sunerimo jo neradusi.

Ji „Akistatai“ pasakojo, kad tąsyk jai kilo bloga nuojauta, jog sūnaus nebėra gyvo, todėl nedelsdama kreipėsi į policiją. Moteris visą naktį negalėjo užmigti, o trumpam užsnūdusi sapne išgirdo Mariuko šauksmą, prašantį ją gelbėti. Pabudusi ji kambaryje pajuto tarsi degėsių kvapą, nors tuomet dar nieko nežinojo.

Nevilties apimta motina pagalbos ieškojo ir pas ekstrasensus. Vienas jų tvirtino, kad Marius gyvas, kitas sakė, kad berniukas gyvas ir yra netoli namų.

Tokius pat teiginius ekstrasensai kartojo ir po savaitės, kai Marius jau buvo rastas negyvas, – iki tol, kol apie jo mirtį perskaitė laikraščiuose.

Prieš dingimą buvo sunerimęs

Pasak Mariaus mamos, prieš tragediją sūnus atrodė dėl kažko susirūpinęs, tačiau plačiau niekam neatsivėrė. Kai šeimos nariai pradėjo atkakliau klausinėti, jis prasitarė, kad kiti vaikai kelis kartus iš jo atėmė pinigus.

Likus savaitei iki birželio 17-osios Marius grįžo namo sumuštas. Jis ir tada nenorėjo pasakoti, kas nutiko, todėl motina liepė jam daugiau nebedirbti laikraščių pardavėju.

Vis dėlto namuose berniukas išbuvo tik maždaug savaitę. Birželio 17-osios rytą jis vėl išėjo pardavinėti spaudos ir namo taip ir nebegrįžo.