Rožės gali nuvilti be žiedų: klaidos rudenį lemia, kaip jos peržiemos

Norint, kad kitą vasarą rožės vėl gausiai žydėtų, vien jų genėjimo nepakanka. Svarbu pasirinkti šalčiui tinkamą veislę, tinkamu metu paruošti augalus žiemai, teisingai uždengti ir nepadaryti klaidų, galinčių pakenkti per šalčius.

Specialistai ragina neskubėti griebtis sekatoriaus. Kelios esminės taisyklės gali padėti rožėms sėkmingai sulaukti pavasario.

Atsparumas prasideda nuo veislės

Rožių žiemojimui didelę reikšmę turi jų genetinis atsparumas šalčiui. Todėl sodinuką verta rinktis atsakingai: geriau jo neįsigyti įprastame prekybos centre, o ieškoti patikimų augintojų ar pardavėjų, pateikiančių informaciją apie konkrečios veislės savybes.

Daug senovinių rožių bei erškėčių hibridų yra gana atsparūs ir jų žiemai dengti nereikia. Tokios rožės tinka ir sodybose, į kurias užsukama tik vasaros metu. Tačiau remontantines, vijoklines ir arbatines hibridines rožes žiemą rekomenduojama apsaugoti. Kuo žiedai didesni ir veislė lepesnė, tuo daugiau priežiūros jai prireiks.

Taigi pirmasis pasiruošimo žiemai žingsnis iš tiesų prasideda dar perkant sodinuką – nuo tinkamos veislės pasirinkimo.

Rudenį rožių smarkiai nekirpkite

Dėl genėjimo sodininkų ir specialistų nuomonės nevienodos. Nors rožes įprasta trumpinti gana stipriai, dalis specialistų pabrėžia, kad tinkamiausias metas rimtam genėjimui yra pavasaris, o ne vėlyvas ruduo.

Vis dėlto sutariama dėl vieno: vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje rožių genėti nereikėtų. Genėjimas gali paskatinti naujų ūglių augimą, tačiau šie iki žiemos nespės sumedėti ir lengvai nušals.

Vėlyvą rudenį sekatoriumi naudokitės saikingai. Pašalinkite tik senas, pažeistas arba viena kitą dubliuojančias šakas. Gausiai išretinus krūmą ar drastiškai sutrumpinus ūglius, sutrikdoma augalo pusiausvyra, todėl jam gali būti sunkiau atlaikyti žiemos šalčius.

Ypač svarbu nepamiršti vijoklinių rožių: jos žiedus formuoja ant antramečių šakų. Nukirpus tokius ūglius rudenį, kitais metais galima pakenkti pačiam žydėjimui.

Lapkričio mėnesį rožes verta genėti tik higienos tikslais, o rimtesnius darbus palikti pavasariui. Po tokio tvarkymo iki dengimo turėtų praeiti bent viena ar dvi savaitės.

Sniegas ir žemė – patikima apsauga nuo šalčio

Geriausia natūrali rožių danga yra sniegas, nes po juo laikosi palyginti stabili temperatūra. Sniego sluoksnis padeda augalams mažiau pajusti tiek sausio šalčius, tiek vasarį pasitaikančius staigius atlydžius.

Panašų temperatūros stabilumą suteikia ir žemė. Todėl rožes pirmiausia galima apkaupti žemėmis arba nurūgštintomis durpėmis. Prie krūmo reikėtų supilti ne mažesnį kaip 20–25 cm aukščio kauburį, kad būtų apsaugota jautriausia augalo vieta – skiepas.

Sodinant rožes skiepo vieta paprastai įleidžiama 5–10 cm į žemę, tačiau prieš žiemą supiltas papildomas žemių kauburys apsaugą dar labiau sustiprina. Spaudžiant didesniems šalčiams, kauburį galima papildomai pridengti agroplėvele.

Pastovesnę temperatūrą galima palaikyti ir paliekant oro tarpą. Tam statomas maždaug 50–60 cm aukščio karkasas, kuris uždengiamas – sukuriamas savotiškas mažas šiltnamis. Rožių augintojai tokiems karkasams pritaiko įvairias po ranka turimas priemones.

Vieno universalaus sprendimo nėra, tačiau būtina pasirūpinti vėdinimu. Jei karkasas sandarus, šiltesnėmis dienomis jį reikia praverti ir išvėdinti.

Eglišakėmis rožes dengti galima, bet tam reikalingas labai storas jų sluoksnis. Specialistai jas siūlo naudoti kaip papildomą apsaugos dalį. Eglių šakos gali atbaidyti peles, kurios kartais apsigyvena karkasuose ar durpėse, taip pat suteikia šiek tiek pavėsio ir gali apsaugoti rožes nuo pernelyg ankstyvo sprogimo per pirmąsias šiltas žiemos dienas.

Neturint eglišakių, tinka agroplėvelė, tačiau polietileno reikėtų vengti. Jis nepraleidžia oro, todėl rožės gali iššusti.

Kada pradėti dengimo darbus

Darbus svarbu atlikti nei per anksti, nei pernelyg vėlai. Jau spalį galima pradėti pamažu lenkti rožių stiebus, nes jų rudenį stipriai negenint ūgliai lieka ilgi, kartais – labai ilgi.

Kol stiebai dar lankstūs, juos reikėtų lenkti palaipsniui. Atšalus tai padaryti bus kur kas sunkiau, nes šakos gali lūžti. Rožių galus galima apvynioti agroplėvele, kad jie nesiliestų tiesiogiai, ir prie žemės pritvirtinti kabliais iš storos metalinės vielos.

Po to reikia sulaukti bent 5 laipsnių šalčio. Sniegas neturėtų gąsdinti – svarbiausia, kad įsitvirtintų vėsesni orai. Rožė palaipsniui prisitaiko prie žiemos, grūdinasi, o pernelyg anksti uždengta gali iššusti.

Kai laikosi 5–10 laipsnių šaltis, rožes jau galima dengti. Pirmiausia prie stiebo supilamas apsauginis kauburys, o tada uždengiama visa prie žemės palenkta rožė.

Jeigu rožė pasodinta tik šį rudenį, priežiūra paprastesnė, nes stiebų lenkti nereikia. Užtenka kauburį pridengti kelis kartus perlenkta agroplėvele ir dar kartą užberti žemėmis, kad dangos nenupūstų vėjas.

Pavasarį rožių atidengti skubėti nereikėtų. Prie pirmųjų saulės spindulių augalus būtina pratinti palaipsniui.