Pasiklysti miške gali kiekvienas: ką būtina padaryti dar prieš išeinant iš namų

Rudenį miškuose gausu grybautojų, uogautojų ir gamtos mylėtojų, tačiau orientaciją galima prarasti net puikiai pažįstamoje vietoje. Tam kartais užtenka pasukti ne tuo takeliu, nueiti toliau nei įprasta arba nebeatpažinti įprastų ženklų, ypač pasikeitus orams.

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai pabrėžia, kad saugus apsilankymas miške prasideda nuo pasirengimo namuose.

Prieš kelionę būtina pasiruošti

VMU Miškininkystės skyriaus vyresnysis specialistas Viktoras Karašauskis teigia, kad miške gali pasiklysti bet kuris žmogus – tam neturi lemiamos reikšmės nei amžius, nei sukaupta patirtis. Vis dėlto iš anksto pasiruošus ir atidžiai stebint aplinką, tokioje situacijoje atsidurti tikimybė gerokai sumažėja.

Prieš išvykstant artimiesiems reikėtų pranešti, į kurią miško vietovę ketinama eiti, kur bus paliktas automobilis ir kada planuojama grįžti. Jei žmogus neparvyksta numatytu metu, ši informacija gali tapti itin svarbi.

Taip pat būtina iki galo įkrauti telefoną ir įjungti vietos nustatymo funkciją. V. Karašauskis pataria dar prieš kelionę parsisiųsti be interneto veikiančius žemėlapius, pavyzdžiui, „Google Maps“ ar „Maps.me“, nes atokesnėse miško vietose ryšys ir internetas gali būti silpni.

Miškininkas rekomenduoja rinktis ryškius drabužius, nes tokius žmones lengviau pastebi tiek kiti lankytojai, tiek paieškos komandos. Kamufliažinių spalvų aprangos geriau vengti. Pasiklydus ypač svarbu nesušalti ir išlikti sausam, mat šlapi drabužiai situaciją smarkiai apsunkina.

Einant grybauti ar uogauti kuprinėje turėtų būti vandens, maisto, nuolat vartojamų vaistų, prožektorius, ugnies šaltinis ir išorinė telefono baterija.

Orientyrus gali parodyti kvartaliniai stulpai

Pasak V. Karašauskio, miške nereikėtų pasikliauti vien telefonu. Valstybiniuose miškuose vienu patikimiausių orientyrų laikomi kvartaliniai stulpai.

Miško plotai yra padalyti į kvartalus, kuriuos kerta proskynos bei kvartalinės linijos. Prie jų statomi numeriais pažymėti stulpai. Gretimų kvartalų numeracija didėja vakarų–rytų ir šiaurės–pietų kryptimis, todėl pagal šiuos numerius galima nustatyti pasaulio šalis.

Miškuose kvartalinės linijos dažniausiai nebūna ilgesnės nei vienas kilometras. Einant tiesiai galima pasiekti tokią liniją ir prie jos rasti stulpą, o judant kvartaline linija dažnai pavyksta prieiti keliuką, didesnį kelią ar gyvenvietę.

Pasiklydus taip pat verta įsiklausyti į aplinką – gyvenviečių kryptį gali išduoti automobilių ar traukinių garsai.

Jeigu nėra kompaso, o dėl prasto ryšio nepavyksta atsisiųsti kompaso programėlės, kryptis gali padėti nustatyti gamtos ženklai. Šiaurinėje medžių pusėje žievė dažniausiai yra grubesnė, o pietinė beržų pusė – baltesnė bei švaresnė. Pušų kamienai šiaurinėje pusėje po lietaus labiau pajuosta, o samanos ir kerpės dažniau auga ant medžių, akmenų, medinių ar čerpinių stogų.

Orientuotis gali padėti ir skruzdėlynai: skruzdės juos paprastai įrengia pietinėje medžių, kelmų ar krūmų pusėje, o šiaurinis jų šlaitas būna statesnis. Pavasarį sniegas greičiau nutirpsta pietiniuose kalvų šlaituose, kurie taip pat anksčiau sužaliuoja.

Miško kvartalines linijas ir proskynas galima matyti „Geoportal.lt“ bei REGIA sistemose, kurios veikia ir be mobiliojo ryšio.

Pasiklydus svarbiausia nepanikuoti

Nerandant kelio atgal, svarbiausia išlikti ramiems ir nepradėti eiti bet kuria kryptimi tikintis atsitiktinai atpažinti vietą. V. Karašauskis pataria susisiekti su giminaičiais arba skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112.

Gelbėtojams reikėtų kuo tiksliau papasakoti apie paskutinę vietą, kurioje žmogus buvo. Todėl svarbu prisiminti, kur paliktas automobilis ir kuria kryptimi pradėta eiti. Telefoną reikėtų naudoti taupiai, kad jo baterija išliktų kuo ilgiau.

Vykstant paieškai pasiklydusiam žmogui patariama būti atviresnėje vietoje. Ten jį lengviau pastebės tiek ant žemės dirbantys gelbėtojai, tiek iš sraigtasparnio naudojant infraraudonųjų spindulių ieškiklį.

Jei miške tektų praleisti naktį, nereikėtų gultis tiesiai ant žemės. Iš šakų verta pasidaryti paklotą, kuris bent iš dalies apsaugotų nuo šalčio ir drėgmės.

V. Karašauskis pažymi, kad Lietuvos miškai patys savaime nėra pavojingi. Nors juose jau galima sutikti vieną kitą mešką ir kitų laukinių gyvūnų, šie paprastai vengia žmonių. Pasak miškininko, jis neprisimena atvejo, kad laukinis gyvūnas miške būtų užpuolęs žmogų. Didesnę grėsmę pasiklydus kelia nuovargis, netinkama apranga ir prasti orai.

Atsakingai suplanuota išvyka leidžia mišku mėgautis ramiau: artimiesiems reikia pasakyti, kur vykstama, pasiimti būtinus daiktus, stebėti aplinką ir nepervertinti savo pažįstamos vietovės žinių.