Penkios dienos aklinoje tamsoje: mokslininkė išvydo seniai mirusius artimuosius

Kalifornijos universiteto bioinžinerijos profesorė Kiana Aran 2024 metų lapkritį Lenkijoje atliko neįprastą eksperimentą – penkias dienas ji gyveno visiškoje tamsoje ir tyloje. Patirtis mokslininkei tapo sunkiu išbandymu: ji prarado laiko pojūtį, ėmė matyti mirusius šeimos narius ir nebesuprato, ar sapnuoja, ar patiria haliucinacijas.

Moteris penkioms dienoms įsikūrė tamsioje oloje, kur nebuvo šviesos, pramogų ar galimybės kalbėtis su kitais žmonėmis. Ten ji turėjo lovą, tualetą ir dušą, o jos organizmo pokyčius fiksavo specialūs jutikliai. Maistas būdavo pristatomas vieną kartą per dieną, tačiau skirtingu ir nenuspėjamu metu, todėl Kianai tapo sunku suvokti, kada yra diena, o kada – naktis.

Norėjo sužinoti, kaip kūną ir protą veikia jutiminė deprivacija

Eksperimentu mokslininkė siekė išsiaiškinti, kaip žmogų veikia jutiminė deprivacija, kai jis netenka įprastų aplinkos dirgiklių. Iš pradžių ji vylėsi, kad toks atsitraukimas nuo kasdienio triukšmo ir veiklos padės nuraminti nuolat skubančias mintis.

Leidiniui „The Scientist“ Kiana pasakojo, kad jos protas nuolat dirba, o anksčiau ji jau bandė jogą ir meditaciją, siekdama nusiraminti. Ji nuolat galvodavo apie tai, kas bus toliau, negalėdavo ramiai pabūti vietoje, o kartais toks minčių srautas tapdavo pernelyg sunkus.

Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo ne išnykęs laiko suvokimas, bet vaizdai, kuriuos ji ėmė regėti absoliučioje tamsoje.

Kiana išvydo savo motiną, pusseserę ir močiutę, mirusias prieš daugelį metų. Jos visos sėdėjo drauge ir žiūrėjo į „iPad“ ekraną. Mokslininkė negalėjo nustatyti, ar tai buvo sapnas, ar haliucinacija, tačiau šį epizodą prisiminė kaip vieną įsimintiniausių eksperimento momentų.

Nors oloje nebuvo jokio šviesos šaltinio, ji taip pat pradėjo matyti daiktų kontūrus.

Antrą dieną izoliacija jau atrodė nepakeliama

Psichologiškai sudėtinga patirtis Kianai prasidėjo dar antrąją dieną. Ji darėsi vis neramesnė ir nekantriai laukė, kada galės palikti olą. Mokslininkė prisiminė svarstžiusi, kaip ištverti likusias tris dienas, kai nėra ką veikti.

Šią izoliaciją ji vadino savotišku kankinimu ir neslėpė, kad troško kuo greičiau ištrūkti. Tamsa pakeitė ir jos jutimus: maisto skonis bei tekstūra tapo neįprastai stiprūs. Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad jos seilėse padaugėjo skonio receptorių.

Tyrėjai fiksavo ir kitus organizmo pokyčius – susijusius su imuniniu atsaku, žarnyno mikrobiota bei vidiniu biologiniu laikrodžiu.

Nors eksperimentas buvo sunkus, po jo Kiana sakė pradėjusi kitaip vertinti įprastą gyvenimą. Išėjusi iš olos ji jautėsi dėkingesnė, kantresnė ir empatiškesnė, o šios būsenos, pasak jos, neišnyko ir grįžus į kasdienybę.

Savo išgyvenimus ji aprašė žurnale „Nature“. Penktąją dieną išėjusi iš olos mokslininkė apkabino jos laukusius kolegas ir draugus, o tuomet nubėgo prie netoliese esančio užšalusio ežero bei nėrė į ledinį vandenį.

Kiana rašė, kad ledinis vanduo kandžiojo odą, tačiau po penkių dienų tamsoje šis pojūtis jai tapo itin stipriu priminimu, jog ji yra gyva.