Savas šildymas bute vilioja mažesnėmis sąskaitomis: kodėl atsijungti nuo centro ne taip paprasta

Jungtinėje Karalystėje gyvenantis lietuvis Valentinas, kurio vardas pakeistas, nes tikroji tapatybė žinoma redakcijai, savo namų šildymą reguliuoja pats ir teigia dėl to sutaupantis. Jis tv3.lt kėlė klausimą, kodėl tokios galimybės negalėtų turėti ir Lietuvos daugiabučių gyventojai.

Maždaug 100 kv. m ploto Valentino namas pastatytas prieš 6 metus, yra apšiltintas ir ribojasi su kaimynų būstais. Šildymui jis naudoja dujas, taip pat savarankiškai nustato karšto vandens temperatūrą. Vyro vertinimu, tai padeda reikšmingai mažinti išlaidas, o individualus šildymas Lietuvos butuose būtų pigesnis ir patogesnis.

Vienos sąskaitos nepakanka palyginimui

Valentinas nurodė, kad už dujas ir elektrą kas mėnesį moka 87,63 svaro sterlingų, arba 103,21 euro. Jo pateiktoje tiekėjo informacijoje taip pat numatyta, kad bendra metinė dujų ir elektros kaina galėtų siekti apie 1 088 svarus sterlingų, arba 1 281,5 euro.

JK energijos tiekėja EDF nurodo, kad klientai gali mokėti vienodą mėnesinę įmoką arba atsiskaityti pagal konkretaus mėnesio suvartojimą. Vis dėlto į Valentino minimą 87,63 svaro sumą įtraukta ne tik šildymui naudojama energija, bet ir elektra, todėl ji negali būti laikoma vien namo šildymo išlaidomis.

VILNIUS TECH Pastatų energetikos katedros docentas Artur Rogoža pabrėžia, kad privataus namo ir daugiabučio lyginimas nėra tikslus. Norint objektyviai vertinti energijos ar kuro sąnaudas, kiekvienam pastatui reikėtų atlikti energetinį auditą arba monitoringą, taip pat įvertinti klimato sąlygas.

Anot jo, aukštesniuose pastatuose vienam butui tenka mažesnė stogo dalis, todėl skiriasi šilumos nuostoliai. Išlaidoms įtakos turi ir gyventojų skaičius, karšto vandens vartojimas, vėdinimas bei maisto gaminimas. Dėl šių priežasčių vien Valentino mokama suma neparodo, kad individualus šildymas Lietuvos bute būtų pigesnis.

Atsijungti galima, bet būtina laikytis nustatytos tvarkos

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) tv3.lt patvirtino, kad buto savininkas gali atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos ir pasirinkti kitą šildymo būdą. Centralizuota sistema reiškia, kad šiluma tiekėjo tinklais tiekiama visam daugiabučiui.

Tačiau VERT pažymi, kad tokia teisė įgyvendinama tik pagal teisės aktuose nustatytą procedūrą ir nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių bei teisėtų interesų. Daugiabučio šildymo sistema yra bendrojo naudojimo inžinerinė sistema, todėl vienas gyventojas negali savo nuožiūra pertvarkyti bendrų vamzdynų.

Naujas šildymo būdas turi atitikti teisės aktų reikalavimus bei savivaldybės šilumos ūkio planą, kuriame nustatyta, kaip konkrečioje teritorijoje galima šildyti pastatus.

Su pertvarkymu susijusias išlaidas padengtų pats buto savininkas: jam tektų mokėti už būtinus namo sistemų pakeitimus, šildymo ir karšto vandens sistemų dokumentacijos bei šilumos paskirstymo tvarkos koregavimą. Papildomai kainuotų nauja šildymo įranga ir jos priežiūra. Taip pat reikėtų pakeisti sutartį su šilumos tiekėju dėl šilumos, naudojamos bendrosioms namo reikmėms.

Valentinas nurodo galintis rinktis tiek dujų, tiek elektros tiekėją. Tuo metu VERT aiškina, kad prie centralizuoto šildymo prijungto daugiabučio buto savininkas, nepakeitęs šildymo būdo, negali pasirinkti kito šilumos tiekėjo. Taryba nekaupia informacijos, kiek butų Lietuvoje individualiai atsijungė nuo centralizuoto šildymo.

Atsijungus sąskaitos visiškai neišnyktų

Įsirengus individualų šildymą, visiškai išvengti mokėjimų už bendrą namo šildymą nepavyktų.

VERT nurodo, kad pakeitęs šildymo būdą savininkas nebemokėtų už šilumą, skirtą jo butui šildyti. Vis dėlto jis ir toliau turėtų atsiskaityti už jam tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį bei vykdyti kitas bendraturčio pareigas, numatytas teisės aktuose.

Butų savininkams ir toliau tektų prisidėti prie bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros. Mokestis už bendrosioms reikmėms tenkančią šilumos dalį būtų mokamas kiekvieną mėnesį.

Prie šių išlaidų priskiriama šiluma, reikalinga laiptinei ir kitoms bendroms erdvėms šildyti, taip pat šilumos nuostoliai namo vamzdynuose bei kituose sistemos įrenginiuose.

Konkreti mokėtina suma priklausytų nuo pastato šildymo sistemos ir jame taikomos šilumos paskirstymo tvarkos. Jeigu bute liktų bendros karšto vandens sistemos elementų, pavyzdžiui, „gyvatukas“, būtų išlaikytas ir mokestis už karšto vandens temperatūros palaikymą.

A. Rogoža atkreipia dėmesį, kad vieno buto atjungimas nuo daugiabučio šildymo ir karšto vandens sistemų kelia daug teisinių, techninių bei finansinių klausimų tiek pačiam savininkui, tiek visai namo bendruomenei. Per tokį butą gali toliau eiti bendri vamzdžiai, o šiluma į patalpas patenka ir iš gretimų butų.

Dėl to docentas nesiima vertinti ekonominės naudos, nes vienam butui toks sprendimas gali būti naudingas, o kitam – nuostolingas.

Temperatūrą galima reguliuoti ir neatsijungus

Norint savarankiškai keisti temperatūrą bute, nebūtina atsisakyti bendros šildymo sistemos. A. Rogožos teigimu, tam gali būti naudojami termostatiniai ventiliai – ant radiatorių montuojami reguliatoriai, keičiantys į radiatorius patenkančio karšto vandens kiekį.

Sumažinus temperatūrą tokiu būdu, galima mažinti šildymo išlaidas. Tačiau, jei nėra individualios apskaitos, nepanaudota šiluma būtų paskirstoma visiems namo gyventojams.

Kad mažesnis suvartojimas labiau atsispindėtų konkretaus buto sąskaitoje, reikalingas viso namo sprendimas. Atnaujinant šildymo sistemą ant radiatorių gali būti įrengiami šilumos dalikliai, kurių rodmenys leidžia įvertinti kiekvieno radiatoriaus atiduotą šilumą ir pagal tai paskirstyti viso namo šildymo išlaidas butams.

VERT pabrėžia, kad daliklis tiesiogiai neparodo, kiek kilovatvalandžių šilumos sunaudojo konkretus butas. Todėl vien jo duomenų sąskaitai apskaičiuoti nepakanka – išlaidos paskirstomos pagal konkrečiame name nustatytą tvarką.