Šeimą sukrėtė žinia 8-ą nėštumo mėnesį: Jonui dabar reikia operacijų, kurių Lietuvoje atlikti negalima

Kėdainiuose gyvenantis šešiametis Jonas Urbietis – šių metų TV3 žiniasklaidos grupės projekto „Išsipildymo akcija“ herojus. Berniukas išsiskiria šypsena ir smalsumu, tačiau jo šeimos kasdienybė nuo pat gimimo susijusi su gydymo įstaigomis, operacijomis ir nuolatine kova dėl kuo didesnio savarankiškumo ateityje.
Jonas šeimoje yra antras vaikas. Jam nustatytas sunkus įgimtas stuburo defektas Spina Bifida, kai nesuauga slankstelių lankai ir susidaro stuburo smegenų išvarža. Šiuo metu berniukui reikalingos klubų bei stuburo operacijos Lenkijoje, nes dėl jo amžiaus tokio gydymo Lietuvoje atlikti dar negalima.
Apie sūnaus kelią pasakojo jo tėtis Elijus. Jis daug laiko skiria Jonui, o berniuko mama rūpinasi jo broliukais.
Antrojo vaiko laukimas šeimai atrodė didžiulė laimė
Elijus pasakojo, kad žinia apie antrą vaiką šeimai suteikė tiek pat džiaugsmo, kiek ir laukiantis pirmagimio. Tuo metu vyko pandemija, todėl šeima daugiausia būdavo namuose ir ramiai rengėsi kūdikio gimimui.
Pasak tėčio, žmona jautėsi gana gerai, gydytojų konsultacijų reikėjo nedaug, o jos dažniausiai vyko nuotoliu. Net konsultacijos su ginekologu buvo rengiamos telefonu, todėl echoskopinis tyrimas nebuvo atliktas laiku.
Tėtis aiškino, kad šią diagnozę galima nustatyti 6–8 nėštumo savaitę, vertinant, ar susiformavo stuburas. Tačiau prasidėjus COVID-19 pandemijai per telefonines konsultacijas buvo sakoma, kad viskas gerai. Defektas nustatytas tik tada, kai nėštumas jau buvo beveik aštuonių mėnesių.
Šią žinią šeima išgirdo Kauno klinikose ir, anot Elijaus, patyrė didžiulį sukrėtimą. Vis dėlto medikai reagavo profesionaliai: paaiškino, kaip gyvena Spina Bifida sergantys vaikai, padrąsino šeimą ir pateikė Lietuvos Spina Bifida organizacijos kontaktus.
Jonui gimus, įtampos dar padaugėjo. Antrą gyvenimo dieną jam buvo atlikta operacija, nes berniukas gimė su dariniu ant stuburo, kurį reikėjo pašalinti. Dėl smegenyse besikaupiančių skysčių iš pradžių buvo taikytas gydymas vaistais, tačiau vėliau įdėtas šuntas.
Jonas turėjo gimti lapkričio 8 dieną, tačiau gimė anksčiau – spalio 25-ąją. Ši data sutapo su pasauline Spina Bifida stuburo defekto diena.
Tėvams teko išmokti kateterizuoti sūnų kas kelias valandas
Grįžus namo su naujagimiu, tėvai jautė didelę baimę. Jiems nurodyta nuolat stebėti Jono galvytę ir matuoti jos apimtį, kad būtų galima įvertinti, ar jo smegenyse nesikaupia skysčiai.
Kiekvieną rytą šeima matuodavo berniuko galvą. Elijus prisiminė, kad vieną kartą ji atrodydavo puse centimetro didesnė, kitą – mažesnė, todėl kiekvienas matavimas keldavo nerimą. Bemių naktų netrūko ilgai, kol šeima išmoko gyventi su nuolatine nežinomybe.
Tėvai taip pat turėjo išmokti šlapimo kateterizacijos – į šlapimtakius įvedant kateterį padedama berniukui pasišlapinti.
Jonas gali pasišlapinti ir pats, tačiau dėl diagnozės ne visuomet visiškai ištuština šlapimo pūslę bei ne visada jaučia poreikį šlapintis. Todėl kateterizaciją būtina atlikti reguliariai, kas kelias valandas. Priešingu atveju gali kilti šlapimo pūslės uždegimai, nukentėti inkstai, o prasidėjus infekcijoms gali prireikti gydymo ligoninėje.
Be Spina Bifida, Jonui nustatyta ir pėdų deformacija. Dėl jos berniukui nuolat reikėjo gipsavimo, įtvarų bei įvairių procedūrų.
Elijus teigė, kad pirmieji dveji metai šeimai buvo ypač sudėtingi. Kasdienybė vyko tarp namų ir ligoninės, reikėjo mokytis iki tol nepažįstamų procedūrų bei priimti, kad gyvenimas pasikeitė visam laikui.
Jį ir žmoną ilgą laiką lydėjo neteisybės jausmas. Tėčiui skaudžiausia buvo tai, kad anksčiau nustačius diagnozę galėjo būti prieinamas gydymas, galintis sumažinti vėlesnių komplikacijų riziką.
Elijus pasakojo, kad Lenkijoje atliekamos vaisiaus operacijos dar nėštumo metu: gydytojai gali užverti stuburo defektą vaikui dar negimus, o tai mažina komplikacijų tikimybę. Tačiau diagnozę nustačius aštuntą nėštumo mėnesį ši galimybė jau buvo prarasta.
Apie judėjimo sutrikimus šeima žinojo dar iki gimimo
Pasak Elijaus, nuo pat pradžių buvo aišku, kad Jonas savarankiškai nevaikščios. Nėštumo metu nebuvo matyti kojų judesių, o medikai įspėjo apie galimus judėjimo sutrikimus.
Gimus Jonui šios prognozės pasitvirtino – berniukas kojų nejudino taip, kaip turėtų. Tėvai pamažu suprato, kad jų tėvystė bus kitokia, nei jie buvo įsivaizdavę.
Tėtis pasakojo, kad po neteisybės jausmo atsirado ir kaltė: šeima svarstė, ar kažko nepadarė, ar nereikėjo anksčiau kreiptis į specialistus bei atlikti papildomų patikrinimų. Kartu teko iš naujo įvertinti ir savo svajones – planus kartu važinėti motociklu, žvejoti, bėgioti ar sportuoti.
Ilgainiui šeima išmoko dėmesį sutelkti ne į tai, ko Jonas negali, o į jo galimybes. Tačiau vien diagnozės priėmimo nepakako – teko iš esmės keisti ir namų aplinką.
Šeima platino praėjimus, pritaikė dušą, nuleido kriauklę, panaikino slenksčius ir apgalvojo kiekvieną sprendimą, kuris ateityje padėtų Jonui būti savarankiškesniam.
Elijus teigė, kad baigus vienus remonto darbus netrukus reikėdavo imtis kitų. Ką šeima mokėjo, darė pati, o to, ko nemokėjo, išmoko naudodamasi internete prieinama informacija.




