3 stadijos vėžys pakeitė Aušros gyvenimą: vieną gydytojo atsakymą ji prisimena ir po daugiau nei 10 metų

Onkologinės ligos diagnozė žmogui dažnai reiškia ne vien sveikatos išbandymą. Sergantieji susiduria su aplinkinių baime užsikrėsti, nežinojimu, kaip kalbėtis su kolegomis ar draugais, santykių griūtimi, o kartais ir būtinybe slėpti ligą nuo artimųjų. Vėžys paveikia kūną, emocinę būseną, kasdienį gyvenimą, šeimos finansus bei santykius.

Nors medicinos galimybės šiandien yra plačios, kiekvienai šeimai sudėtinga rasti kelią, kaip gyventi gydymo metu ir sugrįžti į įprastą gyvenimą po ligos.

Vėžys paliečia kur kas daugiau nei fizinę sveikatą

Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė, pati įveikusi krūties vėžį ir dabar padedanti kitoms sergančioms moterims, sako, kad onkologinės ligos stigma ypač išryškėja tuomet, kai jos pasekmės matomos išoriškai.

Anot jos, žmogaus santykis su savo kūnu ir aplinkiniais pasikeičia ne tik gydymo laikotarpiu. Sergantysis gali pasijusti kitoks tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Plastinė chirurgija, skaros ar perukai gali padėti paslėpti ar atkurti dalį ligos paliktų išorinių pokyčių, tačiau tai neišsprendžia emocinių sunkumų.

A. Bružienei buvo nustatyta trečios stadijos onkologinė liga. Kadangi dar iki diagnozės ji daug metų buvo susidūrusi su onkologija, gydančio chirurgo paklausė, kiek jai liko gyventi. Gydytojas tuomet atsakė, kad nutinka tikrų stebuklų. Nuo to laiko Aušra gyvena jau daugiau nei 10 metų.

Asociacijos prezidentė teigia, kad gyvenimo kokybė po ligos gali pasikeisti iš esmės, tačiau ne visada blogąja kryptimi. Ji pasakojo supratusi, kad dabar gyvena net geriau nei iki ligos, nes atrado savyje savybių, kurios galbūt kitu atveju nebūtų atsiskleidusios. Liga ištraukė ją iš įprastos rutinos ir privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą. Nors dalis žmonių nuo jos atsitraukė, jų vietą užėmė kiti, likę šalia.

Pasak A. Bružienės, sergančiajam labai svarbu pačiam išlikti aktyviam, o artimieji turėtų palaikyti, tačiau leisti gyventi kuo įprastesnį gyvenimą. Net sunkiai jausdamasi po chemoterapijos ji stengėsi nekeisti savo ritmo. Tuo metu gimė pirmasis jos anūkas, o šeimoje buvo įprasta, kad mažus vaikus maudo močiutė. Todėl Aušra kiekvieną vakarą, net ir po chemoterapijos, pati maudydavo anūką vonelėje. Ji šią tradiciją vadino paskata nesustoti.

Dabar į asociaciją besikreipiantiems žmonėms ji pataria gyventi taip, kaip iki ligos, ir neleisti aplinkiniams su jais elgtis kitaip. Artimųjų palaikymas reikalingas, tačiau sergantysis neturėtų tapti žmogumi, už kurį visi viską daro.

Didelė našta tenka ir artimiesiems

Psichologė Dalia Vasiliauskienė sako, kad žmonių reakcijos į onkologinę ligą būna labai įvairios: nuo baimės užsikrėsti iki požiūrio, kad diagnozė yra nuosprendis. Žmonėms dažnai sunku priimti neigiamą žinią, todėl jie gali pradėti vengti sergančiojo, nes tiesiog nežino, kaip su juo elgtis.

Susirgus šeimos nariui, emocinis krūvis tenka ir artimiesiems. Pacientas įsitraukia į gydymą: laikosi medikų nurodymų, registruojasi konsultacijoms, išgyvena mirties baimę, patiria chemoterapiją, operacijas bei kitus gydymo etapus. Tuo metu jo aplinkai reikia išmokti būti šalia ir priimti nežinomybę. Artimieji dažnai prisiima slaugos, gydymo, kasdienių poreikių bei sergančiojo savijautos rūpesčius.

Psichologė pabrėžia, kad būtina išsaugoti ryšį, tačiau nereikėtų perimti visų sergančio žmogaus pareigų. Svarbu įvertinti jo savijautą, gydymo etapą ir tai, ką jis vis dar gali atlikti pats. Kuo daugiau savarankiškumo pavyksta išsaugoti, tuo lengviau žmogui jaustis reikalingam, naudingam ir judėti pirmyn.

Diagnozės slėpimas vis dar dažnas

Gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ Lietuvos filialo vyr. rizikos vertintojas Rimgaudas Staigis pažymi, kad aplinkinių reakcija sergančiajam yra itin svarbi. Kolegų palaikymas, pasidalijimas patirtimi ir teigiami pavyzdžiai gali suteikti daugiau energijos bei emocinės stiprybės kovoti su liga.

Vis dėlto mažesniuose miesteliuose ir regionuose žmonės neretai slepia diagnozę net nuo artimiausių šeimos narių. R. Staigiui yra tekę susidurti su atveju, kai žmogus, nenorėdamas, kad šeima sužinotų apie jo ligą, pirmiausia paprašė užsakyti paminklą. Jo teigimu, tai rodo, kad apie onkologines ligas vis dar kalbama per mažai.

Mažesnėse bendruomenėse, ypač vyrai, kartais vengia apie ligą kalbėti net su šeimos gydytoju, nes baiminasi, kad diagnozė taps žinoma visiems. Dėl to sergantieji ne tik slepia savo būklę, bet ir rečiau ieško emocinės paramos ar dalijasi savo patirtimi. Išgirdę diagnozę jie dažnai tikisi aiškių specialistų nurodymų dėl tolesnių veiksmų, tačiau ne visada sulaukia pakankamai informacijos, kur kreiptis pagalbos.

Parama reikalinga ir užbaigus gydymą

D. Vasiliauskienė teigia, kad žmogus, sužinojęs apie onkologinę ligą, dažnai pasijunta sutrikęs, tarsi viską apgaubtų rūkas. Dėl to jis gali neišgirsti net gydytojų ar kitų specialistų siūlomos pagalbos. Ligoninėse veikia savanoriai, informuojantys apie asociacijas bei paramos galimybes, tačiau dažniausiai žmonės jas atranda palaipsniui.

Pasibaigus pagrindiniam gydymui, svarbu suteikti psichologinę pagalbą ir padėti žmogui vėl įsilieti į įprastą gyvenimą. Psichologės teigimu, ligos visiškai pamiršti neįmanoma, nes ją reikia nuolat kontroliuoti, tačiau žmogus turi išmokti gyventi greta jos.

Vėžys gali sukrėsti ir šeimos biudžetą

R. Staigis atkreipia dėmesį, kad gydymas nuo onkologinės ligos neretai pareikalauja papildomų išlaidų, apie kurias diagnozės pradžioje ne visuomet pagalvojama. Tai gali būti kelionės į gydymo įstaigas, ypač vykstant į kitą miestą, ne visiškai kompensuojami vaistai bei priemonės sveikatai atkurti po intensyvaus gydymo.

Tokios išlaidos tampa reikšminga šeimos biudžeto dalimi. Iš anksto pasirūpinus finansiniu saugumu galima išvengti situacijos, kai gydymas verčia atsisakyti būtinų pirkinių ar panaudoti paskutines santaupas.

Susirgus dažnai sumažėja ir pajamos, ypač jei žmogus tampa nedarbingas, dirba savarankiškai arba nebegali tęsti papildomos veiklos. Nedarbingumo išmoka ne visuomet padengia prarastas pajamas, nors gydymo ir sveikimo kaštai išlieka. Užsitęsusi liga darbingo amžiaus žmogui gali tapti rimtu ne tik sveikatos, bet ir finansiniu išbandymu.

Draudimas nuo vėžinių susirgimų gali prisidėti prie gydymo, reabilitacijos, specialistų konsultacijų ir finansinių įsipareigojimų padengimo, kad žmogus galėtų daugiau dėmesio skirti sveikimui.

A. Bružienė vienu svarbiausių pokyčių laiko greitesnį naujausių vaistų prieinamumą Lietuvoje. Ji taip pat pabrėžia prevencijos svarbą ir ragina aktyviau skatinti žmones profilaktiškai tikrintis sveikatą.

Kaip vieną galimų paskatų ji nurodo užsienyje taikomas praktikas, kai darbdaviai papildomai skatina darbuotojus rūpintis sveikata ir reguliariai atlikti profilaktinius patikrinimus.